Question

Labas vakaras. Esu dar "jaunas" krikščionis ir nesu tikras ar priimti katalikų požiūrį ar likti protestantų gretose. Dvasios buvimą pajaučiau savyje ir aplink save būtent susitikimuose šiuose tikėjimo namuose:
http://www.kristauspaliepimas.org/

Kol kas jau pusmetis kaip tikėjimą priemu širdimi, pojūčiais, bet protu man sunku šią informaciją priimti ir pradėti skaitytį šventąjį raštą. Tai ir yra ilgai nenuodanti ramybės tema.

Kokiu žanru ta knyga parašyta ar tai simbolių apie stebūklus, ar realių įvykių su tikrais stebūklais, kurie adekvačiai fiziškai vyko realybėje tikrų faktų aprašymas?

Nors vaikystėje mama kiekvieną sekmadienį mus vesdavo į vilniaus katedrą, bet subrendus iki savo nuosavo kritinio mąstymo anksti mečiau tokį vaikščiojimą, atmečiau tikėjimą bet kokia religija, kaip eilinę pasaką apie senelį šaltį.

Be to man visada kėlė didelį nepasitikėjimą katalikų organizacija, jos ekspancijos naudojant kalaviją bet ne dialogą metodai, visuomenės užvaldymo- kaip kvailų avių ganymo kur viską galima gauti tik per kunigą,  vatikano biznio plano pardavinėjant indulgencijas, šventūjų kūnų dalių prekyba ir pan..., išnaudojimo metodai per dešimtines, išpažintis, krikštynas, vestuves, laidotuves ir kitus mokesčius,  mokslo atradimų represijos arba kontrolė žodžiu nieko gero nemačiau aš toje katalikybėje:)

Taigi katalikybė mano akyse tai toks visuomenės užvaldymo ir kontrolės mechanizmas kuris patogus ir valstybių vadovams, nes padeda suganyti visas aveles ir visus procesus ne tik sekti, bet ir užvaldyti, bet kontroliuojant ir reguliuoti civilizacijos raidą, bei žmogaus humanizmo evoliuciją.

Žodžiu kažkas panašaus kaip šiame ir panašiuose video:
https://www.youtube.com/watch?v=aoixplgEi40

Kitą vertus protestantiškas požiūris kuris leido taipogi mums per protestantišką karaliaučių išlaikyti lietuvišką kalbą, bei galimybę namuose perskaityti savo suprantama kalba šventąjį raštą, man natūraliai atrodo priimtinesnis.
Nes katalikų kelio valia bažnyčiose kalbėtume lotyniškai, bet nesuprastume ką tie žodžiai "reiškia", jų prasmės. Ir iš viso gyventume luomų santvarkoje be demokratinių vertybių. Nes tos demokratinės idėjos realizuojasi ir realiai veikia pradžiai nuo protestantiškų valstybių.

Tokį Katalikų užvaldytą periodą europa jau yra patyrusi ir tie laikai nebuvo demokratijos ir pramonės bei apsišvietusios visuomenės klestėjimo laikai. Renesansą pakeitė represyvūs viduramžiai.

Kita vertus tai tapo ateizmo klestėjimo laikmečiu, per informacijos sklaidos priemones matome vaizduojamą (projektuojamą/ projektą) žmogaus kuris daug neanalizuoja savo egzistencijos, tiesiog mėgaujasi savo kūniškumu pavargęs po darbų vakarais prie televizijos arba internete.

Dar tos sąmokslais kaltinamos slaptos katalikiškos organizacijos, pasitikėjimo taipogi neprideda, nebent tas visuomenės kontrolės mechanizmo taikymas turi rimtą priežąstį...

Trečia vertus:) technikos revoliucija kaip gutenbergo spauzdintos biblijos, arba interneto atsiradimas priartiną informacijos šaltinius, taipogi ir šventąjį raštą, tokius bendravimo būdus kaip šis skaitmeninis laiškas:) Galbūt velnias per žmones persisotins pornografija ir žmonės supratę buities tenkinimo ribas pradės domėtis tokiais puslapiais kaip šis?

Problema ta, kad šiandieninė visuomenė kaip ir aš tikime tais dalykais kurie nepasiduoda interpretavimais, nes mokslinis metodas interpretavimą vadina kaip prielaidą, kad taip galėjo būti, bet galėjo būti ir kitaip. Pvz Jėzus kristus per šventąją dvasią atejo per mergelę Marija. Dar vienas stebūklas kuris realiai yra vaidingas palyginimas kažko apie tai kaip iš tikro buvo, o kaip iš tikro buvo lieka teorijomis.

Bet prisipažinsiu turiu daugybę problemų ir su šiuo liuteronišku požiūriu. Tiesioginis senojo ir naujo testamentų pasaulio sukūrimas, kiti stebūklai man skamba daugiau kaip metaforos nei realūs dalykai.

pavyzdžiai:
https://www.youtube.com/watch?v=fGsjAL3u0UM

https://www.youtube.com/watch?v=gylV5I_NYe8

https://www.youtube.com/watch?v=zKzkKwBc_fM

Ketvirtą vertus katalikams sutinkant su evoliucijos teorija tampa net ir metaforiškai nebeaišku kurioje vietoje bezdžionė dar ne žmogus. Ieškant veiksmų chronologijos per visus amžius nuo akmens, geležies ir iki kristaus atėjimo "žmogus/gyvulys" dar neturėjo galimybės patekti į dangaus karalystę. Matome po truputį samoningėjantį homo sapiens, kuris nuo pusiau gyvuliškais bendruomeniniais santykiais paremtos būtybės vystosi iki rašyti ir nuo to momento gaminti alų ir filosofuoti pradedančio padaro, tai nutinka apie 5000 metų prieš kristaus atėjimą daugumoje žemynų kur susikuria miestai, civilizacijų organizacijos. Taigi visos  iki krikščioniškos religijos užrašinėjo tuos egzistencijos prasmės klausimus ir kėlė teorijas "kaip ir kodėl".

Taigi jei pažiūrėsime į bibliją kaip į metaforų vaizdingų palyginimų ( pvz...tada jie sutiko neregį ir jį pavertė reginčiu) vertimas į tikrovę būtų toks,  ten buvo žmogus kuris nežino tiesos bet Kristus priėjęs tą tiesą jam suteikė- neregystė kaip metafora/ nepažinojimas teisybės. Adomas ir Ieva ir pažinimo gėrio blogio medis tada galima vėl interpretuoti kaip fantazija leidžia, babelio bokšto statymas ir kalbų atskyrimas turėtų rasti kalbotyrininkų moksle adekvatų aiškinimą kaip atsirado slavai ir baltai, potvyniai geologų tyrimuose, archeologijoje, vandenų perskyrimą. O gal žydai prirašė kas į galvą šovė tuom stiliumi kaip ir viską rašydavo tais laikais ir net Jėzaus mokymus papasakojo taip, kaip efektingiau atrodytų su visokiais stebūklais:)?

Taigi aš dvasios būvimą savyje jaučiu lankydamasis dainuojančioje emocingoje protestantų bažnyčioje.
O seno ir naujo testamento niekaip neprisiverčiu perskaityti, nes nežinau kas teisingiausiai interpretuota ta metaforišką biblijos tekstą, kuri organizacija iš įvairiausių krikščioniškų atmainų tą tekstą interpretuoja. Kita vertus jei šventas tekstas yra be tų visų stebūklų aprašymo kaip pvz prisikėlimas o tai yra tik vaizdingas palyginimas tai vėl gi tampa paaiškinama kodėl katalikai nenorėjo/nenori, kad visuomenė ją nagrinėtų kaip "vaizdingų palyginimų kaip stebūklai" tikėjimui sustiprinti. Nes katalikai sako, kad mokslas ir biblija vienas kitam neprieštarauja. Popiežius sako, kad jei atskris ateiviai jis juos pakrikštys.

Taigi iš naujo testamento tokiu atveju lieka tik tikri Jėzaus gyvenimo įvykiai, o visi stebūklai leika kaip simboliai arba metaforos. Jeigu pripažystame žmonijos atsiradimą per Adomą ir Ievą kaip metaforą, pasaulio sukūrimą per 6 dienas kaip ne tikrovę, o simbolinio kažkam kas vyko ištikrūjų apibūdinimą, tai ir visi kiti stebūklai, kaip ir prisikėlimas tampa metaforomis?

Labai reikalingi šių abejonių panaikinimas turėdamas aiškų atsakymą galėčiau pradėti ne tik keisti gyvenimo būdą, skaityti šventąjį raštą, gal net užsiimti tikėjimo sklaida, tiesiog tobulinti gyvenimą krikščionybėje.

Comments

Ne diskusijų forumas, bet visgi - pirmiausia užkliuvo tai, kad sakaisi tikėjimą priimantis emocijomis, bandantis ir protu. Tai aš iš savo patirties galiu pasakyti - kad nei tas, nei kitas nėra pagrindas. Turi būt atsiliepimas dvasioje, jei tik užčiuopi savo amžinybę, arba apreiškimas.
Kas dėl stebuklų - tai krikščionybė jų nesureikšmina, nei levitavusios Teresės Akvilietės, nei Jėzaus, vaikščiojusio vandeniu, nei kažkokių ypatingų dvasinių praktikų, nei išgijimų - laiko tai šalutiniais dalykais, kurie esant Dievo valiai, gali labai paprastai vykti. Žymiai labiau dėmesį kreipia į išganymą - tai pagrindas.
Ir avelės nėra tai, kas šiai dienai suvokiama kaip kvailumas. Ganytojo ir avių simbolis turi visai kitą prasmę - jis kantriai per įvairiausius sunkumus ir kliūtis veda kaimenę ganyti ten, kur bus saugios ir pasotintos, o dėl kiekvienos nuklydusios avies laikinai palieka kaimenę saugioj vietoj ir eina gelbėti paklydusios - nes ją vieną tikrai vilkai sudraskys. Tai ganytojo atsidavimo ir avių romumo, pasitikėjimo ganytoju, simbolis.
Kas dėl katalikų organizacijos, tai suprasti reikia tik vieną - gyvename ne rojuje, o pasaulyje, kur bet kuri struktūra įgauna valdžios formą - o jų tobulų nebūna. Todėl ir bažnyčia, kaip struktūra, gali klysti, bet norėdama reikštis pasaulyje, privalo įgauti vienokią ar kitokią valdžios formą. Štai čia ir būtinas budrumas ir gyvojo Dievo jautimas, o ne aklumas, ar viskas gerai vyksta.
 Dėl evoliucijos teorijos - nuo kada jau žmogus nebe beždžionė ir gali patekti į dangaus karalystę? Tam klausimui nebūtina keliauti tūkstanmečius atgal. Jį galima užduoti ir šiandien. Elementarus pavyzdys - Maugliai, kurių istorijoje būta ne vienas. Bandant juos adaptuoti, vaikščioti dvejomis, valgyti iš lėkščių - jautėsi nelaimingi, ir kiekvienai progai pasitaikius stengėsi iš žmonių pasaulio ištrūkti. Jie nelaikė savęs žmonėmis, vaikščiojo keturiomis, staugė ir geriausiai jautėsi gyvūnų, su kuriais augo, draugijoje. Taip kad kūnas dar nėra viskas. Labai svarbu, kuo pats save laikai.  Istorinėmis aplinkybėmis žmogaus tikėjimas, kad sulig mirtimi viskas nesibaigia, prasideda atsirandant artimųjų laidojimui. Manau, nuo čia ir prasideda Dievo paieškos žmonių pastangomis. Remiantis mokslininkais, kažkur prieš 2,5 - 3 mln. metų mes pradėjom ieškoti.
Bet vien žmogaus pastangomis paieškos negali vykti. Todėl Dievas įvairiais būdais apsireiškia, o žmogus bendrauja su Juo. Turbūt žinote tikėjimo apreiškimą.
Ir tai, kad nė vieno šventraščio, nė vienoje religijoje, neparašė pats Dievas ir nenumetė jo į Žemę mums paskaityti. Žmonija ieškojo atsakymų, dėjo savo dvasinius lobius kitoms kartoms, ieškojo ir bandė atskirti, kas eina iš Dievo, kas ne, ieškojo ir aiškino įvairius ženklus, kurie ir šiai dienai, kol vyksta išganymas, reiškiasi. Taip kad turime maždaug nužymėtus dvasinius žemėlapius, žinome kai kuriuos klystkelius. Manau, šalia tikėjimo visad stovės abejonė, mes patys judėti Dievo link galime labai labai apgraibomis. Stiprus tikėjimas yra labiau Dievo malonė, nei žmogaus nuopelnas. Turbūt belieka melstis ir laukt atsakymo asmeniškai.

Answer 1

Galima suprasti, kad jau esate nemažai patyręs krikščionybėje teoriniu ir jausminiu aspektais. Jums reikėtų giliau susidomėti praktika: praktikuoti dorybes ir krikščioniškuosius darbus, daugiau pasiekti nuolankumo, dosnumo, pagarbos, atjautos, maldos srityse, o tada praktiškai pamatytumėte, kuri konfesija geriau padeda tikėjimo žinias paversti gyvenimu.