Jei sąžiningai ir nuoširdžiai, tai taip gyvenime susikloste, kad aš netikiu mūsų bažnyčia. Tokia nuomone susiformavo jau paauglystėje, kai kalėdoms visada atvykdavo kalėdoti kunigai ir kaip jie elgdavosi po namų pašventinimo. Mačiusi nuo kaip jie juokiasi iš žmonių išpažinčių ar toks pasisakymas atsisukus į mano tėti: ,,Nusisuk, aš pabučiuosiu tavo žmoną, aš gi šventas man galima..." iki cituoju: ,, Jeigu norite tuoktis šioje bažnyčioje tai kaina nuo 500lt, jei jau labai skurdžiai gyvenate ir neišgalite gal ir už 200lt sutuoksim..." Visa tai teko girdėti savo ausim ir tai lašas jūroj. Nuoširdžiai niekada į ją nevaikštau, nes man tai yra kažkoks akių dūmimas. Bet čia tik mano subjektyvi nuomonė. Mano būsimas vyras yra šiltai tikintis, mes abu į viena skito tikėjimus žiūrime pagarbiai. Kadangi jam tai yra labai svarbu, aš sutinku tuoktis stačiatikių bažnyčioje. Tai nebuvo neadekvačiai priimtas sprendimas, aš giliau pasidomėjau apie šį tikėjimą, kad aš ir susituoksiu cerkvėje man nereikės nieko išsžadėti. Taip pat teko ir bendrauti su stačiatikių dvasininku, tai labai maloniai buvau nustebinta, kad su labai didele pagarba jis su manimi bendravo, kai vyras pasakė, kad norėtu praeiti katalikų rengiamus šeimos centre kursus apie šeimos iššūkius, planavimą ir t.t. jis taip pogi buvo visom 4-riom už. (Čia ir buvo klausimas, ar mes galėtume juos praeiti, bet kaip ir tikėjausi gavau šaltą ir grubų atsakymą: nori tuoktis cerkvėj, ten ir domėkis. Na šalta, šalta ta mūsų bažnyčia.