Question

Garbė Jėzui Kristui!

Aš supratau savo pašaukimą - vienuolystę. Iš pradžių, aš net negalvojau apie jokius vyrus, nebuvo minčių apie tai, bet dabar kartais pagalvoju. Į galvą lenda mintys apie vaikinus, kartais gana nepadorios, būna sunku. Atrodo, jog manyje kovoja dvi pusės. Vienoje pilnas pašaukimo suvokimas, o kitoje kažkoks neaiškus noras daryt priešingai. Bet virš visko visada iškyla ir, atrodo, nugali vienuolystė. Esu pasakius Dievui taip. Pasakiau, jog tegul būna taip, kaip jis nori, bet visada giliai širdy turiu mintį, kad būtent šito Jis ir nori - mano gyvenimo būnant vienuole.
Kaip kovoti su tais gundymais? Ir ar tie gundymai ir mintys apie vaikinus gali reikšti, kad ne taip supratau savo pašaukimą? Aš manau, kad žmonės visi ir visi gali būti gundomi. Tiesiog noriu išgirsti, ką jūs manote.

Ačiū!!

Comments

jei žmogus „pagavo“ savo pašaukimą, piktasis išsigando, ir nutarė pakovoti. Jei jau žmogus yra pasivedęs (gyvena) piktajam,- kam piktajam jį begundyti, begąsdinti? Dar ims toks, išsigandęs ir susimastęs, ir atsivers... Dėl jam pasivedusiųjų piktasis ramus... Pašauktieji ir šventieji, turbūt, labiausiai ir gundomi... Taigi vienuolystė - ne ramybės uostas, o kovų kelias... Bet,- rinkitės geriausią, kad ir nelengviausią, kelią...

Answer 1

Visi žmonės yra gundomi visą gyvenimą. Atradus pašaukimą vienuoliniam gyvenimui geriausia būtų pasirinkti vienuoliją, kurios dvasingumas yra labiausiai priimtinas ir susisiekti su ja. Vienuolijai vadovaujant geriausiai galima pažinti savo pašaukimą ir tinkamumą tokiam gyvenimui. O įvairiausios pagundos ir klaidinimai yra neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, iki pat mirties.