Garbė Jėzui Kristui,
Buvai rašęs ir prieš tai apie savo lytinio elgesio kontrolės nebuvimą, bet kuo tolyn, tuo aš labiau einu iš proto nuo viso šito dalyko(Dėkui už praeitą atsakymą, bet jis man tik suteikė laikiną valią tam). Kalbėjausi su psichologu, bet jis taip pat man suteikia tik laikinąjį efektą ir vėl "trūkt nuo vadžių, vėl iš pradžių". Jūs gal manote, kad tame nieko nėra blogo, bet jūs tiesiog nesuprantate. Aš spoksau šlykščią pornografiją, kai kada realizuoju kai kuriuos dalykus per save ir racionaliu protu aš tai suvokiu, bet negaliu pabėgti nuo savo minčių perdidelio srauto. Mano mintys ir mano valia man nebepriklauso! Sportas ir panašūs dalykai, tik tai laikinas rezultatas, bet nesustabdantis manęs nuo viso šito. Tartum man kažkas sakytų giliai viduje ir nuolatos šnekėtų, "ateik pas mane ir vėl". Nemažai teiravausi į vaikų liniją, jaunimo liniją, vilties liniją, bet dauguma jie buvo laisvos moralės ir sakė kad visi šiti dalykai yra normalūs. Niekinu save, smerkiu už tai mintyse, bet nieko negaliu padaryti. Turiu labai daug minčių dėl savižudybės ir savęs savivertės šiuo klausimu nebuvimu. Gal patartumėte kokią maldą ar ką nors panašaus tokio?
Geismai tiesiog mane įvarė į kampą ir aš jų vergas. Išpažinties irgi negaliu pasakyti, nes nesu priėjąs pirmosios komunijos, tik krikštą. Aš jaučiu savęs panieką, nes negaliu būti skaistus sau.
Toks jausmas, kad su manimi nuolatos būtų kažkas šalia ir nenorėtų manęs nuo viso šito paleisti. Kaip jau sakiau praeitoje temoje, kad aš vartoju psichotropinius vaistus, bet nesu kvailys ir atitinku visus logikos teikiamus reikalavimus(man sunki depresija). Kai nueinu į bažnyčią jaučiu labai stiprų susierzinimą ir kažkokį tai tame atstumimą, ir atitolimą nuo visko(Tartum būčiau absoliučioje tamsoje).Stiprus jausmas, kad nuo manęs būtų atitolęs ir atstumęs pats jisai... Aš bijau sukalbėti maldą! Mintyse nuolatos kažkas diktuoja žodelius("dink iš ten"). JAU NEBETURIU ABSOLIUČIAI VILTIES.
