I korintiečiams (ir mums!)
[...]
11 Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.
12 Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, –
13 kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.
14 Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį.
15 O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį.
~~~~~~~~~~~
• Taigi — per ugnį, per skaistyklos ugnį, per malonės ugnį... (O kad būtume apdovanoti šia malone...)
Kodėl jos nepripažįsta protestantai? Geriausia būtų paklausti jų pačių, kodėl nėra nuoseklūs... Jei jau kas, netiesiogiai kartais pasakoma daugiau, nei tiesiogiai...
Remkimės ne vien Šv. Raštu (Biblija), bet ir Šv. Tradicija...
(C) Internetas
„Ortodoksai ir Romos katalikai teigia, jog krikščioniškas mokymas turi du šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją (gr. Paradosis - „Šventas Perdavimas“). Tai Apaštalų mokymas, perduodamas iš kartos į kartą. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška, nes jo tekstai, jo kanonas (knygų sąrašas, kokios knygos į jį įeina) yra perduoti iš kartos į kartą. Svarbiausia Šventosios Tradicijos išraiška – Visuotinių Susirinkimų nutarimai ir Šventųjų Tėvų raštai, tačiau, plačiai kalbant, tai visa Bažnyčios tikėjimo istorija...“
(C) Katalikų Bažnyčios Katekizmas |
http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N14396.html
„III. Galutinis nuskaistinimas – skaistykla
[1030] Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.
[1031] Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie nuskaistinančią ugnį:
Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.
[1032] Tas mokymas taip pat remiasi maldų už mirusius praktika, apie kurią kalba ir Šventasis Raštas: „Todėl jis [Judas Makabiejus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus:
Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus nuskaistino jų tėvo auka, kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.“
