Apie tobulą gailestį, manau, galima kalbėti tada ir tik tada, kai tas / toks gailestis duoda tikrų atsivertimo vaisių (keičia žmogaus gyvenimą ir gyvenseną, nuodėmių pametimą ir pan.).
Žiūrėkit, ką sako tuo svarbiu klausimu Jonas Krikštytojas:
Lk 3:
7 Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?
8 Duokite tikrų atsivertimo vaisių!
------------
(C) Katalikų Bažnyčios Katekizmas
IV. Vidinė atgaila
1430 Kaip pranašų, taip ir Jėzaus raginimas atsiversti ir atgailauti pirmiausia turi mintyje ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; atvirkščiai, vidinis atsivertimas siekia šią būseną paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.
1431 Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio, bjaurintis mūsų padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą, viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino nimi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys).
1432 Žmogaus širdis yra nerangi ir užkietėjusi. Reikia, kad Dievas duotų žmogui naują širdį. Atsivertimas pirmiausia yra Dievo malonė, sugrąžinanti prie Jo mūsų širdis: „Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti!“ (Rd 5, 21). Dievas mums duoda jėgų pradėti iš naujo. Suvokusi Dievo meilės didybę, mūsų širdis sudreba nuo nuodėmės baisumo bei naštos, jai darosi baugu nuodėme įžeisti Dievą ir būti nuo Jo atskirtai. Žmogaus širdis atsiverčia, žvelgdama į Tą, kurį mūsų nuodėmės pervėrė:
Žvelkime atviromis akimis į Kristaus kraują ir patikėkime, koks jis brangus Dievui, Jo Tėvui; juk, pralietas dėl mūsų išganymo, jis pelnė atgailos malonę visam pasauliui.
1433 Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė. Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja, dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.
Dar aiškiau –
http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N158BE.html
