Noriu pradėti nuo to, jog esu nepilnametė, lankau mokyklą bei gyvenu savo šeimoje. Ir kur tik būnu visuomet privalau dėvėti kaukę, susilieti su visuma. Neturiu artimoje aplinkoje bendraamžių bendraminčių religinio požiūrio kaip aš- turbūt geografinė padėtis neleidžia, kadangi gyvenu ne didmiestyje ir nėra jokios jaunimo tikinčiųjų bendruomenės. Esmė tame, jog neturiu su kuo net kalbėtis, ir išvis, kaip galima kalbėtis, kai kalbama apie visokius "linksmus" penktadienius, kas "krūtesnis" ir t,t. Tokiems žmonėms rūpi tik savo poreikius įgyvendinti. Jeigu kažkas žino apie mane informaciją šiokią tokią: kad esu tikinti katalikė, einu į bažnyčią, dažnai tyčiojasi iš manęs, iš Jėzaus. Man niekaip nesuprantama, kaip iš asmeninių dalykų galima tyčiotis, juk liberali visuomenė turėtų būti. Ir dar tie, kurie tyčiojasi, dažnai kalba apie toleranciją gėjams, rasėms, skirtingoms religijoms. Toks jausmas, jog dar vis sovietmetis. Tokioje aplinkoje gyvendama turiu būti abejinga sau. Vien tik dėvėjimas kryželio gali privesti kitus prie mokinių noro jį nutraukti, rimtai.. gyvenam nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip elgtis kasdieninėse situacijose- greičiausiai apsimesti asilu, puikus pavyzdys kūrinyje "Gyvulių ūkis".