Metu iššūkį kunigams. Sakau, gal atsirastų kuris kunigas, sugebantis dalykiškai paaiškinti, kodėl katalikų bažnyčia mėgina vadintis „Apaštališka bažnyčia“?

Paklausė Tema: Bažnyčia
Ir kodėl krikščionys mano, kad jie skelbia Jėzaus Mesijaus (Nazariečio) mokymą? Nes
katalikų bažnyčia nėra apaštalinė bažnyčia, kadangi prie jos steigimo ar pamatų formavimo nėra prisidėjęs nei vienas mums žinomas Jėzaus Mesijaus (Nazariečio) apaštalas.

Daugiau apie tai: http://www.elmarkt.de/debatai/viewtopic.php?f=5&t=4

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė

Katalikų Bažnyčios Katekizmas

IV. Bažnyčia yra apaštalinė

857  Bažnyčia yra apaštalinė, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:

— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20368), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;369

— joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,370 brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;371

— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų ganytojiškas pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia vienybėje su Petro įpėdiniu, vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju“:372

Amžinasis Tėve, Tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.373

APAŠTALŲ PASIUNTINYBĖ

858  Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tai reiškia graikų kalbos žodis apostoloi). Juose Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).374 Jų tarnystė yra Jo pasiuntinybės tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).375

859  Jėzus įjungia juos į siuntimą, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,376 iš kurio yra gavę siuntimą ir galią pasiuntinybei vykdyti. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo skirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

860  Apaštalams buvo pavesta niekam neperduodama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš to kyla ir jų užduoties tęstinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Ta dieviškoji, apaštalams Kristaus patikėta pasiuntinybė tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, visais laikais esti viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai [...] pasirūpino palikti įpėdinius.“378

VYSKUPAI – APAŠTALŲ ĮPĖDINIAI

861  „Kad jiems patikėtoji pasiuntinybė būtų tęsiama ir po jų mirties, apaštalai tartum testamentu įpareigojo savo tiesioginius bendradarbius tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą; jie liepė jiems rūpintis visa kaimene, kuriai Šventoji Dvasia juos paskyrė, kad ganytų Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai suteikė įgaliojimus tiems vyrams ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai.“379

862  „Kaip visais laikais galioja Viešpaties asmeniškai Petrui, pirmajam iš apaštalų, suteiktos ir jo įpėdiniams perduotinos pareigos, taip galioja ir apaštalų pareiga ganyti Bažnyčią; nepaliaujamai turi tai daryti įšventintieji vyskupai.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai; kas jų klauso, Kristaus klauso, o kas juos niekina, niekina Kristų ir Tą, kuris Kristų siuntė.“380

APAŠTALAVIMAS

863  Visa Bažnyčia yra apaštalinė ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius, tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia.Visa Bažnyčia yra apaštalinė ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje. „Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra ir pašaukimas apaštalauti.“ „Apaštalavimu“ vadinama „visokia mistinio kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje skleisti Kristaus karalystę“.381

864  „Tėvo siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo versmė ir pradžia“; tad aišku, kad tiek įšventintųjų, tiek pasauliečių „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybingos vienybės su Kristumi.“382 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada „yra viso apaštalavimo siela“.383

865  Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės,385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

Komentavo
Kaip matau, kunigas Vytautas daug nesivargino perskaityti klausimą ir dar mažiau varginosi, į jį atsakyti. Reikia manyti, kad jam mažai rūpi arba jis to visiškai neišmano, kodėl katalikų bažnyčia vadina save „Apaštališka bažnyčia“. Nes nukopijavus ir čia pakišus vien dogmatinius, bet niekuo nepagrįstus katekizmo teiginius, tikrai nereiškia, kad į klausimą buvo atsakyta: „kodėl“ katalikai vadina save „Apaštališka bažnyčia“?

Kai tas Paulius, kuris niekada nebuvo Jėzaus Nazariečio apaštalu
(http://www.elmarkt.de/debatai/viewtopic.php?f=5&t=8), steigė savo bažnyčią Romoje, tarp 59. ir 64. m.e. metų, Petras Romoje tikrai nesilankė, kaip klaidinančia teigia Ireniejus iš Liono. Atidžiai sekant istorinius šaltinius, Apaštalas Petras jau buvo miręs, kai tarp 62. ir maksimaliai 64. m.e. metų Romoje buvo nukirsdintas Paulius.

Taigi, nei vienas Jėzaus Mesijaus (Nazariečio) apaštalas ne prisidėjo prie Romos bažnyčios steigimo. O kad Apaštalai prie Romos bažnyčios steigimo neprisidėjo, tai ir Romos katalikų bažnyčiai neturi nieko bendro su Apaštalais. Taigi, Romos katalikų bažnyčia, kai šiandien ta bažnyčia mėgina pati sau priskirti „Apaštališkos“ bažnyčios titulą, yra kaip Paulius, kuris kaip tikras apsišaukėlis pats save paskyrė „apaštalų“, kuris tą apsišaukėlišką bažnyčią ir įkūrė.

Pagal Eusebijaus iš Cesarėjos pateiktą chronologiją, Linas perėmė vyskupo valdžią 68. metais, tuoj po Nero mirtis, vadinasi, apie tų metų birželį. Linas perėmė valdžią be jokių, tikrų ar tariamų apaštalų pagalbos. O kad tai buvo savarankiškas valdžios perėmimas rodo ir tai, jog Linas 68. metais stipriai konfliktavo su būsimu trečiuoju Romos vyskupu Klemensu dėl vyskupo sosto.

O apaštalinis centras Romos bažnyčios steigimo metu ir iki Romos bažnyčios pakilimo, buvo Aleksandrijoje, bet ne Romoje!

Taigi priminsiu užduotą klausimą: „…gal atsirastų kuris kunigas, sugebantis dalykiškai paaiškinti, kodėl katalikų bažnyčia mėgina vadintis ‚Apaštališka bažnyčia’?“
Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...