Katalikų Bažnyčios Katekizmas
IV. Bažnyčia yra apaštalinė
857 Bažnyčia yra apaštalinė, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:
— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20368), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;369
— joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,370 brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;371
— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų ganytojiškas pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia vienybėje su Petro įpėdiniu, vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju“:372
Amžinasis Tėve, Tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.
373
APAŠTALŲ PASIUNTINYBĖ
858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tai reiškia graikų kalbos žodis apostoloi). Juose Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).374 Jų tarnystė yra Jo pasiuntinybės tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).375
859 Jėzus įjungia juos į siuntimą, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,376 iš kurio yra gavę siuntimą ir galią pasiuntinybei vykdyti. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo skirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).
860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperduodama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš to kyla ir jų užduoties tęstinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Ta dieviškoji, apaštalams Kristaus patikėta pasiuntinybė tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, visais laikais esti viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai [...] pasirūpino palikti įpėdinius.“378
VYSKUPAI – APAŠTALŲ ĮPĖDINIAI
861 „Kad jiems patikėtoji pasiuntinybė būtų tęsiama ir po jų mirties, apaštalai tartum testamentu įpareigojo savo tiesioginius bendradarbius tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą; jie liepė jiems rūpintis visa kaimene, kuriai Šventoji Dvasia juos paskyrė, kad ganytų Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai suteikė įgaliojimus tiems vyrams ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai.“379
862 „Kaip visais laikais galioja Viešpaties asmeniškai Petrui, pirmajam iš apaštalų, suteiktos ir jo įpėdiniams perduotinos pareigos, taip galioja ir apaštalų pareiga ganyti Bažnyčią; nepaliaujamai turi tai daryti įšventintieji vyskupai.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai; kas jų klauso, Kristaus klauso, o kas juos niekina, niekina Kristų ir Tą, kuris Kristų siuntė.“380
APAŠTALAVIMAS
863 Visa Bažnyčia yra apaštalinė ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius, tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia.Visa Bažnyčia yra apaštalinė ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje. „Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra ir pašaukimas apaštalauti.“ „Apaštalavimu“ vadinama „visokia mistinio kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje skleisti Kristaus karalystę“.381
864 „Tėvo siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo versmė ir pradžia“; tad aišku, kad tiek įšventintųjų, tiek pasauliečių „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybingos vienybės su Kristumi.“382 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada „yra viso apaštalavimo siela“.383
865 Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės,385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).
