Išgirdau iš jūsų naujieną, kad senosios rytų civilizacijos galimai neturėjo gebėjimo medituoti, o meditacijos žodį jos pasiskolino iš krikščionybės!
Noriu atkreipti dėmesį, kad savo esme rytų meditacija yra prieštaraujanti krikščionybės mokslui! Tokios meditacijos prasmė ir tikslas yra kitokie negu jūsų nurodytų kelių žodžių prasmės, rytų meditacijos tikslas yra PAČIAM patekti į kitokią savo sąmonės būseną, tam tikra prasme "išeiti" iš savo kūno ir siekti kitokio "aukštesnio" ar "aukščiausio" SAVĘS ar stebimo FIZINIO reiškinio, ar objekto suvokimo. Krikščionybėje gi nesiekiama tarkim pačiam apčiuoti savo sielos, ar pačiam "pagauti" kurios nors religinės tiesos. Krikščionybėje juk siekiama maldoje kreiptis ir siekama suvokti save kaip kūrinį, laukti, kad būsi pakylėtas, pakylėtas į Aukščiausiojo artumą ir globą, ir palaimą šventojoje bendrystėje..
Atleiskite gerb. kunige, tačiau jeigu Lectio divina ir yra vadinama krikščioniška meditacija, tuomet Jus kviečiu budėti dėl jūsų nurodyto krikščioniškos meditacijos termino - kaip tinkamo maldingumo praktikai apibūdinti.
Argi tikinčiajam reikia dar ir medituoti, kad galėtų skaityti Bibiliją, arba kokios meditacinės būsenos reikia pasiekti kad grožėtis Biblijos tekstu ir jį apmąstyti, arba kaip medituojant melstis?
Juk tikinčiojo skaitomas Žodis skaitytoją pagauna ir sustoja jam laikas, jis jau kitame išmatavime, jis jau pakylėtas. Tikintysis Žodį apmąsto, juo grožisi, jį išgyvena ir išjaučia. Tikintysis vykdydamas veiklą ar atlikdamas darbą tuo pat metu meldžiasi, kas jam yra gyvenimo žemėje palengvinimas. Ir tai yra daugiau negu viskas ko reikia tikinčiajam.