Question

Garbė Jėzui Kristui.
Skaičiau internete straipsnius anglų kalba, jog Dievas su mumis komunikuoja per mūsų mintis, tam tikrus ženklus, gyvenimo aplinkybes, kitus žmones. Ar tikrai taip būna? Jei taip, kaip atskirti, kad tai tikrai Dievas, o ne mes patys išsigalvojame, kad Dievas rodo mums tam tikrą kelią? Buvo ir mano gyvenime tokių atsitikimų, kad atrodo, jog Dievas siunčia ženklus, bet vis dėlto kankina ir abejonės...  O gal vienintelis Dievo bendravimas - Biblija?

Comments

Gerbiamasis(-oji), kai žmogus sako, jog jis kalbasi su Dievu - tai yra malda. O kai žmogus sako, jog pats Dievas kalbasi su juo - tai yra šizofrenija.

Gal būt per grubiai tai sakau, bet taip yra iš tikrųjų.

Dievas su žmogumi nesikalba!
Ir jeigu žmogui atrodo priešingai - žmogus tiesiog pats išsigalvoja nebūtus dalykus, arba ieško kaip pateisinti kažkokius ženklus/įvykius.

Biblijos skaitymas nėra bendravimas su Dievu, tuo labiau, kad Senąjį Testamentą parašė primityvūs senovės žydai, norėdami įstatymais sureguliuoti to meto žydų genčių įprastą gyvenimą ir berašant ST dar visur prirašė žodį "Viešpats".

Pav., apaštalas Paulius, apie Senąjį Testamentą pasisakė labai griežtai : "įstatymą* laikau nuostoliu bei šiukšlėmis."
*past. - žydai Senąjį Testamentą vadino "įstatymu".

Geriau skaityk Naujajame Testamente Jono Evangeliją - ten daugiausia gali rasti tai, kas gali būti tiesa. Iš visų keturių evangelistų, Jonas yra vienintelis bendravęs su Jėzumi, todėl ir manoma, jog jis pats parašė Evangeliją.

Mato, Morkaus bei Luko Evangelijos - iš esmės yra beveik tas pats tekstas ir parašytos jos buvo remiantis vienu ir tuo pačiu šaltiniu.
Kas iš tikrųjų buvo Matas, Morkus ir Lukas - niekas tiksliai nežino. Yra tik spėlionės, kurios niekuo nepragrįstos.

Mato, Morkaus, Luko bei Jono Evangelijų originalų niekur nėra išlikusių ir jos nėra kažkur "saugomos". Yra išlikęs tik mažas mažas Jono Evangelijos kopijos(!) fragmentas - papirusas, taip vadinamas "Papyrus P52":
https://en.wikipedia.org/wiki/Rylands_Library_Papyrus_P52

---

pagrindinis kalbjimas — per Šv. Raštą ir Šv. Kūriniją,- tik ar kas klauso, ką Jis kalba?... Šv. Raštą dar gal kas ir supranta / skaito, o ką kalba mums per šv. Kūriniją? Gi žmoneliai net varnos nuo kovo neskiria....

---

Klausimas yra kas tų straipsnių autorius. Iš raštų žinome, kad Vie-pats kalbėjo tik išrinktiesiems žmonėms įvykus žmogaus nuopoliui. Laisvai su Aukščiausiuoju bendravo tik Adomas ir Ieva. JIS tikrai veikia, tikrai yra ženklų. Jo veikimas neperprantamas, todėl neverta persistengti nagrinėjant ir gilinantis, tiesiog - dėkoti ir dėkoti, kad nepalieka čia mūsų našlaičiais..
Liudijimas: važiavau su šeima iš Druskininkų į Vilnių, buvo vėlu, tamsu, skubėjau, greitį didinau virš leistino...ir priešinga kryptim pravažiavo policijos mašina, pagalvojau jie apsisuks, ir važiuos paskui, matuos mano greitį, todėl sumažinau iki 80km ir nepraėjus turbūt nė minutei prieš mūsų mašiną gal 50 m atstumu kelią perbėgo stirna..taigi, jei būčiau greičio nenumetęs galėjo viskas baigtis avarija.. Aš tikiu, kad man čia ženklas, kad buvo apsaugota mano šeima, ir kartu perspėjimas- nelėk žmogau, nepriskubėsi.

Answer 1

Dievas žmonėms kalba, parafrazuojant apaštalą, daugelį kartų ir įvairiausiais būdais. Todėl tai gali būti per įvairius įkvėpimus, nušvitimus, žmones, daiktus, sapnus, o svarbiausia - per šv. Bažnyčią, kuri įra pirminių šailtinių - Šventojo Rašto ir Tradicijos - saugotoja ir aiškintoja. Žinoma, tuos pirminius šaltinius gali tyrinėti ir kiekvienas tikintysis, ieškodamas pamokymo ir įkvėpimo. Labai svarbu tai, kad Dievas tik ypatingais atvejais tiesiogiai nurodo, ką žmogus turėtų daryti konkrečiomis aplinkybėmis, o paprastai jis tiesiog kviečia savo atsakomybe ir kūrybiškumu elgtis taip, kad būtų kuriamas gėris. Tuos "tiesioginius Dievo valios ženklus" paprastai būna sunku atskirti. Todėl "konkretus kelio parodymas" yra tik reta išimtis. Praktiškai tenka stengtis geriau pažinti Dievą, kad žinotum, kas jam patinka ir pačiam prisiimti atsakomybę už gyvenimo pasirinkimus.