Vienas iš pavojingiausių ginčų.
Visų pirma tas žmogus stoja į atvirą kovą prieš tave. Kiekvienoje kovoje patirsime nuostolių, ypač silpnesnioji pusė. Mes ir taip bijome viešai prisipažinti, kad esame tikintys, mums nejauku restorane persižegnoti prieš valgį kolegų akivaizdoje, mes nustumti į tolerantiškus ir kupinus "krikščioniškos meilės artimui" pakampius
Tas žmogus yra pagonis, netikėlis, susitepęs, nešvarus ir sielos vargšas. Jam nepataikauti, netarnauti, jokiais būdais negirti, pagal galimybes nedirbti pas jį. Jis piktžodžiautojas. Dažniausiai tokie žmonės sėkmingesni už mus, turintys daugiau galių, pinigų ir turtų. Tai nesvarbu.
Tokie žmonės mano ir jaučia, kad mes kažkuom tai aukštesni už juos, todėl kompleksuoja ir jiems kyla pyktis prieš mus, gal dar pavydas. Jie akylai stebi mus, klausosi žodžių ir siekia pagauti mus kai mūsų žodžiai prasilenkia su darbais, kad galėtų vėliau pirštu badyti. Arba mūsų akivaizdoje keikia bažnyčią, koneveikia kunigus ir žiūri mūsų kokia gi mūsų reakcija.Todėl geriau jau keisti temą, ar atsiriboti ar dar nežinia ką, tik nesivelti į žodžių karą.
Vienintelis mūsų ginklas yra asmeninis pavyzdys, asmeninis gyvenimas, darbštumas.
Tai nesipuikavimas prieš tuos kurie netiki, bet tai suvokimas, kad ir jis ir aš esame tik žmonės, o tikėjimo klausimas yra labai radikalus, todėl aš pasvėręs viską linkstu geriau jau draugo atsisakyti, negu paminti savo tikėjimą ir linkčioti ir klausytis pasaulietiškų marazmų...
Meilė artimui, kantrybė, romumas šios Dieviškos savybės kurios tobulos tačiau dažnai mums yra gairės, siekiamybė ir tikslas, būkim atviri, toli gražu ne kasdien būname tobuli.
Šiaip vengti tokių žmonių, šalintis... nebent jeigu tai tėtis ir mama tai gerbti privalai, bet siekti finansinės nepriklausomybės ir išsikelti gyventi kitur...
