Ne taip paprasta čia tiesiog imt ir keliais sakiniais parašyt... Nežinau, ar turit su kuo pasikalbėt?
Mintys apie savižudybę, kol joms nepritariam, yra ne tiek nuodėmė, kiek pagunda arba ligos padarinys.
Anksčiau Bažnyčia savižudžių nelaidodavo ir net jiems būdavo vieta už kapinių tvoros, taip parodant tokio pasirinkimo blogį. Būdavo sakoma, kad savižudis eina tiesiai į pragarą. Tačiau, žinoma, anksčiau ir psichologijos mokslo nebuvo, anksčiau ir tokios depresijos niekas nežinojo... Tačiau niekas 100 procentų nežino, kaip ten yra su savižudžiais po jų mirties. Todėl nesiūlyčiau rizikuoti, kad kartais toji kančia vietoj to, kad pradingtų, nesitęstų amžinai...
Janina, labai prašau, ieškokit išeities (nes ji tikrai yra), kabinkitės į Gyvenimą...
Prisiminsiu Jus maldoj.