Question

GJK. Maldoje sakome "ir atleisk mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkui". Bet Dievas tai mums atleidžia tik tuomet kai mes gailimės ir pasižadam nebenusidėti. Kaip man atleisti žmogui su kuriuo gyvenu ir kuris nuolat skaudina ir dėl to nesigaili ir nesiruošia keistis? Jau atrodo visas jėgas sukaupus atleidžiu ir žiūrėk vėl smarkiai įskaudina. Negi žmogus šiojw viwtoje turi būti stipresnis už Dievą, kuris atleidžia tik tiems kurie atgailauja? Iš kur tokių galių gauti?

Comments

Atleisti ir...negyventi su tokiu žmogumi. jeigu jo smurtas chroniškas dalykas, pasikartojantis.
Dar kankinystės kelias yra. Tada gyveni toliau, laikaisi, nuo smurto pašlija sveikata, emocinė būsena dar kažkas. Viskas didesnei Vieš-aties garbei. Bet kas sugebės?

---

Gerbiamasis/-oji, pasakyk, koks tau tikslas yra gyventi su žmogumi, kuris tave nuolat(!) skaudina, įžeidinėja ar tyčiojasi?
Negali išsiskirti su tuo žmogumi, nes manai, jog nesugebėsi gyventi savarankiškai?

Tiesą sakant, nesuprantu tokių žmonių, kurie vis kenčia, kenčia, sielojasi, nuolat skaudinami, bet nesiima jokių veiksmų situacijai spręsti ir vis tik atleidžia, atleidžia...

Įsidėmėk vieną - žmonės nesikeičia. Žmogaus neperauklėsi. Pats tas žmogus turi norėti pasikeisti, kitaip nieko nebus. Nieko!

Žmogus niekada nebus "stipresnis už Dievą" ir tik Dievas žino kas dedasi žmogaus širdyje.

P.S. kankinystė?! :)))  kankinystė šiaip jau siejama su religija, o ne su žmonių bendravimu tarpusavy.

Answer 1

Atleildimas nebūtinai yra blogio užmiršimas ir skausmo nejautimas, šitie dalykai laisvai gali pasilikti ir dažniausiai pasilieka, bet atleidimui pakanka, kad sąmoningai nedarai, netrokšti ir nelinki blogio savo skriaudikui. Jūsų atveju galima būtų prisiminti ir pasvarstyti daugelį pamokymų apie tai, kad Dievo žmogui reikia trauktis iš blogų žmonių, nusidėjėlių bendrijos.