Kartais tenka nugirsti pasipiktinimų, kai kunigas pamiršta paminėti žmogų liturgijos metu, už kurį buvo užprašytas Eucharistijos šventimas.
Kiek mąstau, tai nepagrįstas priekaištas, juk mes visi pakrikštytieji esame „karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2 ,9). Ir atnašaujame dvasines aukas (plg. 1 Pt 2, 5). Kunigas juk jokios kitos ar geresnės aukos neaukoja, o turi galią sudabartinti Jėzaus Kristaus auką, kurioje mes tikintieji vienodai dalyvaujame nepaisant dvasinio luomo. Taigi, Mišiose kunigo intencija ar parapijiečio intencija prieš Dievą yra vienodai vertinga.
Kunigas, kaip dvasininkas, šventimų galia patarnauja bendruomenei in persona Christi, bet pats nėra tikrasis Kristus. Šiuo atžvilgiu Dievas jo labiau neišklauso nei paprasto krikščionio.
Iš kitos pusės galima teigti, jog kunigas, kaip bendruomenės vadovas, yra labiau atsakingas už savo parapiją ir taip pat turi didesnę dvasinę įtaką nei paprastas parapijietis. Todėl jo malda gali būti svaresnė. Be to, paminėjęs garsiai už ką meldžiamasi, vadovas sutelkia bendruomenę tajai intencijai. Čia tinka paminėti, jog „daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5,16) ir „<...>be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6 ,18). Jei nebus paminėtas vardas, tai galbūt nebus sužadinta malda, tai intencijai.
Apibendrinant pamąstymą teigčiau, kad kunigas ar kitas žmogus turėtų garsiai pranešti susirinkusiems intencijas, kuriomis bus meldžiamasi. Kunigas ir užprašiusieji intenciją ir taip turbūt žino už ką melsis, bet kad malda būtų stipresnė, reikalinga ją pranešti visiems dalyvaujantiems.
Meldžiantis, pavyzdžiui, atskirose Mišiose už mirusį, paminėjimas nebūtinas, jei susirinkę tik artimieji. Juk visi ir taip meldžiasi ta intencija ir aukoja savo dvasinę auką.
Būtų galima mąstyti apie intencijų ribojimą, pavyzdžiui, per Vėlinių aštuondienį, kai kai kur skaitomi ilgi mirusių sąrašai. Bet čia atskira tema.
Ar teisingi pamąstymai? Ar dar ką pridėtumėte, pakoreguotumėte?
