Miela, Inga, nepergyvenk ir nusiramink, tavo tėtis yra apsuptas meilės ir gerumo.
Kaip pasakoja žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį, dažniausiai jie nenorėjo grįžti atgal į savo gyvenimą - tai nėra išsigalvojimas, tai realybė.
Kodėl žmogus bijo mirties ?
- Todėl, kad žmonės neturi jokios patirties apie tai.
Kai valgome medų, žinome, jog jis labai saldus. Mes juk nekišime rankas į ugnį, nes jau žinome, jog nudegsime ir labai skaudės. Mes baiminamės aukščio, nes žinome, kad galime nukristi. Tačiau mes neturime jokios patirties apie mirtį.
Apskritai, žmonės mirties bijo kaip įvyksiančio fizinio proceso. Mirtis yra tarsi "peržengimas" per slenkstį į kitą pusę. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistume savo mąstymą, elgesį bei gyvenimą kardinaliai. Iš esmės.
Mirus žmogaus kūnui, jis akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime, čia, žemėje; koks jis buvo geras ar blogas Dievo akivaizdoje.
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus dvasią į beviltiškumo gelmę ir paliekantys žmogų begalinėje savigraužoje dėl buvusio nerūpestingai pragyvento gyvenimo.