TomasG: „Taip tiesa. Bet pvz pas zydus isaiskinimuose labai aiskiai isdetalizuota tiesiog isvardinta tiksliai t.y baigtiniai sarasai sudaryti kas ka reiskia ir ko zmogau nedarysi, nes tai Istatymas. Ir visi zinojo, ka turima omenyje vienas ar kitas zodis Istatyme.“
Ir kuo visa tai baigėsi? Kuo baigėsi žmogiškasis patogumas – atsakomybės nusimetimas „labai aiškiai išdetalizuota“, „Ir visi zinojo, ka turima omenyje“ [tiek tai žingsnelių šabo metu, tiek tai šaukštelių, ką daryti, ko nedaryti, ko neliesti [prisiminkite gerojo samariečio siužetą], palietus kiek laiko nešvarus, kaip apsiplauti, kaip apsiskalbti, su kokias žmonėmis valgyti / nevalgyti, nekalbėti su blogos reputacijos moterimi....]? Labai didelis patogumas – pačiam nereikia galvoti... O visa tai baigėsi fariziejiškumu! (išoriniais veiksmais, taip sakant „kūno, o ne širdžių apipjaustymu“), fariziejiškumu, kurio „raidė [nuostatai / nuostatos] užmuša“, o tik dvasia teikia gyvybę... Vadovaudamiesi ta fariziejišmumo raide gi Jėzų smerkė, teisė, nukryžiavo... Ar tai nėra raiškus ir aiškus įspėjimas mums, kur nuveda aklas raidės sekimas – fariziejiškumas [/ fanatizmas]?...