Dvasingumas.

Paklausė Πέτρος Balandžio 9, 2018 Tema: Religija
Kartą vienas kunigas pasakė: "Su religija reikia susieti save patį ir savo gyvenimą..."

Tad, norėčiau paklausti: kuris dvasingumas yra svarbesnis - religinis dvasingumas ar  sekuliarus dvasingumas; ir kodėl?

p.s. šiaip jau, pasaulyje religijų yra ne viena ir ne dvi :)
Komentavo TomasG Balandžio 10, 2018
Dvasingumas kaip ir bet kokia zmogaus veikla kyla is intencijos. Pats is saves Zmogus gali save sureguliuoti bet kam: tikejimui, neapykantai, religijai, karui, meilei.. ir tt.
Pvz. Induistas irgi dvasingas, jis stovi taikus prie savo didziosios upes ir meldziasi. Bet kokia jo dvasingumo intencija? Meile tai kancia, tam kad jis reinkarnuotusi? Mes nezinom. Mes turim Uola i kuria reniasi ir is kyrios kyla musu dvasingumas
Komentavo Πέτρος Balandžio 10, 2018
Gerbiamasis, mano klausimas visiškai ne apie tai, ką parašei :)
Komentavo TomasG Balandžio 15, 2018
Nezinau kaip pas anglus ir prancuzus tas zodis. Bet dvasingumas turetu but suprantamas kaip tiktai teigiamas geras dalykas kuris yra nuo Dievo. Visi turi dvasingumo nes nuo Dievo turi dvasia. As nezinau ar dvasingumas pranasesnis suklupusio maldoje kataliko uz dvasingai apkabinusio medi pagonio. Manau pranasesnis labiau tikincio zmogaus dvasingumas. Ir isvis lengviau buti sekulariai dvasingam. Ir aplinkiniai geriau supranta ir paciam lengviai gyvent. Kataliko gi dvasingumas jeigu saziningas tai yra kupra atsukta lazdoms..

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Vytautas Balandžio 11, 2018
Man ateina atsakymas, kad skirtumo nėra. Kodėl? Todėl, kad viskas priklauso nuo aplinkos kuri supa."Dvasingumo" sąvoka visai nesenai pradėta vartoti. Tad viskas priklauso ir nuo jūsų. kokį turinį talpinate į dvasingumo sąvoką.

JAV teologo Ronald Rolheiser mintys

"

Žodis „dvasingumas“ yra vienas iš nedaugelio visiškai ne- teisingai suprantamų anglų kalbos žodžių. Pirmiausia, tai, palyginti, naujas anglų kalbos žodis, bent ta reikšme, kuria jį vartojame šiandien. To paties negalima pasakyti apie prancūzų kalbą, kurioje šio žodžio istorija daug ilgesnė ir turtingesnė. Jei apsilankytume bibliotekoje ir pažiūrėtume angliškų knygų pavadinimus, pamatytume, kad, išskyrus kelias išimtis, žodis „dvasingumas“ pavadinimuose randamas tik pastaruosius trisdešimt metų. Taip pat pastebėtina, kad tik pastaraisiais metais apie dvasingumą imta plačiau kalbėti tiek Bažnyčios aplinkoje, tiek plačiojoje visuomenėje. Šiandien ir religiniai, ir pasaulietiniai knygynai tiesiog varžosi dėl knygų apie dvasingumą gausos.

Tokie pasikeitimai prasidėjo vos prieš ketvirtį amžiaus. Sekuliarusis pasaulis faktiškai nesidomėjo šia sritimi. Kaip ir dauguma dabartinių Bažnyčių. Tai, ką šiandien vadiname dvasingumu, egzistavo, tačiau visiškai kitu pavidalu. Krikščionių Bažnyčioje dvasingumu domėjosi tam tikros charizmatikų maldos grupės, šią temą savo teologijoje plėtojo sekmininkai, ji pasireiškė socialinėje protestantų veikloje ir kaip tam tikra pamaldumo forma Romos Katalikų Bažnyčioje. Pasaulietiniuose knygynuose dvasingumą aptariančios literatūros beveik nebuvo, nebent knygų serija apie Bibliją ar viena kita knyga apie pozityvų mąstymą. Kadangi akademinė teologija nuo šios srities buvo griežtai atsiribojusi, religinės literatūros knygynai taip pat stokojo veikalų šia tema, išskyrus Romos Katalikų Bažnyčios knygynus, kur buvo galima rasti pamaldumą aptariančios literatūros ir vadinamosios „asketinės teologijos“.

Šiandien knygų dvasingumo tema gausu. Tačiau, nepaisant tikro proveržio, Vakarų pasaulyje, ypač sekuliariajame, ši sąvoka vis dar dažnai neteisingai suprantama. Dažniausiai manoma, kad dvasingumas yra kažkas egzotiška, ezoteriška, pakylėta virš kasdienybės ir rutinos. Daugeliui žmonių žodis „dvasingumas“ asocijuojasi su tuo, kas neįprasta, mistiška, su nepažintu Bažnyčios gyvenimu, šventumu, nuolankumu, kitoniškumu, su tuo, kas neva skirta tik išrinktiesiems. Daug rečiau dvasingumas suprantamas kaip nediskutuotinas esminės svarbos dalykas mūsų gyvenime.

Tai tragiškas nesusipratimas. Dvasingumas nesietinas su paribiais – saujele išrinktųjų, turinčių išskirtinį polinkį į dvasingumą. Mes neturime pasirinkimo. Kiekvienas esame pri- verstas būti vienaip ar kitaip dvasingas – mūsų dvasingumas gali teigti gyvybę arba ją naikinti. Niekas neapdovanotas prabanga rinktis, nes dieviška jėga išmeta mus į šį gyvenimą, ir turime su tuo susitaikyti. Mes neapdovanoti pasirinkimo prabanga veikti ar neveikti. Gimstame verkdami, įnirtingai reikalaudami, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai. Mūsų dvasingumas pasireiškia tuo, kaip suvaldome savo nirtingumą.

Dvasingumas neturi nieko bendra su natūraliai kylančiu ar sąmoningu apsisprendimu imtis kokios nors dvasinės veiklos – eiti į bažnyčią, melstis ar medituoti, skaityti dvasinę literatūrą ar imtis dvasinių pratybų. Tai daug gilesnis dalykas. Gerokai anksčiau, nei konkrečiu būdu išreiškiame savo religingumą, turime kažką daryti su mus kaitinančia troškimų liepsna. Kur ją nukreipiame, tai ir lemia mūsų dvasingumą. Taigi, nepaisant mūsų noro ar religingumo, kiekvienas esame dvasingas. Dvasingumas labiau sietinas su tuo, ar miegame naktį, nei su tuo, ar einame į bažnyčią. Jis byloja apie asmenybės integralumą ar skilimą, parodo, kiek esame bendruomeniški ar vieniši, darniai sugyvename su motina gamta ar kaip tik esame jai svetimi. Nesvarbu, kiek sąmoningai sekame konkrečia religine idėja, savo poelgiais sau padedame arba kenkiame, kaupiame meilę arba kartėlį, suartėjame su bendruomene arba nuo jos tolstame. Mūsų dvasingumas lemia mūsų veiksmus.

O tai, kas lemia mūsų veiksmus, iš esmės lemia ir troškimus. Troškimas skatina veikti, veikdami pasiekiame didesnio asmenybės, proto ir kūno integralumo – sustipriname arba sumenkiname savo santykį su Dievu, žmonėmis ir pasauliu. "
Užduoti Klausimą

Temos


...