Miela, Ieva, čia svarbiau yra, kad žmogus būtų krikščioniškas(!), o ne kažkoks "praktikuojantis", ar religingas.
Gerai pažįstu šeimą gyvenančią Švedijoje. Jie jau garbaus amžiaus, pensininkai, visiškai nereligingi, nesuprantantys kam reikalingi pasninkai, jie nelanko bažnyčios ir savo vaikų ten nevedė, bet gyvena jie sąžiningai bei dorai, niekam blogo nedarę; jie padeda kitiems kuo gali, dažnai aukoja labdarai, gyvena normaliai, neištaigingai, be prabangos (nors jie milijonieriai), bet nėra skūpi nei sau, nei kitiems; turi jie sveiką kritinį mąstymą ir yra protingi žmonės, gerbiantys ir mylintys kitus.
Esu įsitikinęs, jog jie gyvenime yra daug krikščioniškesni, nei visi tie, religingieji, aklai besilaikantys visų bažnyčios nurodymų, įsakymų, reikalavimų, "sakramentų" bei uoliai praktikuojantys ir vadinantys save "krikščionimis".
Žmogaus krikščioniškumą nusako tai, koks žmogus yra viduje, jo gyvenimo būdas, jo elgesys ir jo sankykis su kitais ir meilė jiems.
O pačiam Dievui net nesvarbu ar tu tiki juo ar ne. Dievui svarbu koks tu esi žmogus širdyje!