Garbė Jėzui Kristui!
Dažniau susiduriu su ironišku nusiprunkštimu, kai pasakau, jog tikiu Dievu ir einu į bažnyčią, nei su pritarimu ir bendra malda draugų tarpe. Kad einu išpažinties netikintiems draugams (daugumai) išvis nesakau, tai slepiu. Nesigėdiju davo tikėjimo, tikrai ne! Tačiau esu gamtos mokslų atstovė, kur viskas apskaičiuota, racionalu ir... Netikima transendencija. Žinau, kad kiaulėms perlų dalyti nevalia, o visata ir yra Dievo egzistencijos įrodymas. Visgi, gerbiamas kunige, gal galite pasakyti, kaip galėčiau pagrįsti, jog, nors tikiu Dievu, vis tiek esi logiškai mąstantis, kritišai pasaulį vertinantis žmogus, o ne emocinga "kvailelė"? Ačiū! :)