Draugavau su vaikinu, tvirtai buvau įsitikinus, kad būsiu skaisti iki vestuvių, bet vos ne viską dariau, tik kad pačios nekaltybės prarast, tai vis tiek nuodėmė. Poto praradau 'netyčia ', labai gailėjaus, bet galvojau ai, k čia praradah tai jau galima. Labai aišku apimdavo negeras jausmas. Poto išsiskyriau. Poto šiek tiek atsigavau, bet vis tiek jaučiu kad atsidaviau savo dalele ne tam.žmogui ir ne laiku, ne po vestuvių. Labai gailiuosi ir dabar pavydziu nekaltoms, dabar nuvertinu save del to, pavydziu kitom ir nors zinau kad buvau ispazinties ir atleido, bet sunku vel pradet santykius ir pasveikt iki galo, atsistot ant kojų. As nenoriu jaustis blogesne uz kitas. Nuolat lyginama, nuvertindama labai isvargstu ir prarandu vilti. Ka siulot daryt? Jau beveik 2 metai praejo. Ir kazkaip norisi but labiau savarankiska, jau 20metu, noriu savarankiskai gyvent, bet nesijauciu tvirtai, tai nųolat i kitus remiuosi, aisku noreciau turet tvirtesni pagrinda tikėjime, bet sunku. Turiu silpnybe maiste, vis pasiduodu siam malonumui. Labai lauksiu atsakymo,.ka daryti ir kaip issivaduoti, labai noriu jaustis laisva viduje, pilnaverte, nepavydet kitiems. Susilaikyt but nuolanki.