Miela, Kristina, manau, tu nė nenutuoki kokiame džiaugsme ir kokioje palaimoje, ir kokios begalinės meilės apsuptyje dabar yra tavo tėvai.
Gal labai nustebsi, jog taip sakau, tačiau tai yra taip.
Galiu tau iškarto atsakyti kodėl tu bijai mirties:
- Mirties bijai kaip įvyksiančio nepažįstamo, nepatirto proceso.
Mirties visiškai nereikia bijoti. Ji nė kiek nėra baisi, kaip visi galvoja.
Ji nei juoda, nei bauginanti, nei žiauri, nei bloga. Žmonės apie mirtį dažniausiai kalba apie ją melagingai ir nieko apie ją nežinodami. kunigai taip pat apie ją nieko neišmano jie tesugeba kartoti - "Dievas tave myli", kalba apie amžinybę, nė patys nenutuokdami kas tai yra, na, ir geriausiu atveju, duoda ką nors paskaityti, nesugebėdami atsakyti į tokį klausimą...
Mirtis žmogui nėra nei geras, nei blogas dalykas.
Gal nelabai tinkamas palyginimas bus, bet pabandysiu tau duoti tokį primityvų palyginimą.
Įsivaizduok, jog prietemoje eini per tankų, sunkiai praeinamą mišką, brendi per purvą, akmenis, lipi medžių išvartas, šakos braižo veidą, bei rankas, spaudžiant šalčiui, vėjas drebia šlapdribą, kojos klimpsta į plonu ledu užšalusius purvynus, visi rūbai permirkę, bet eiti būtinai reikia ir tik pirmyn ir neaišku kiek... (tai toks mūsų gyvenimas). Ir, staiga, visiškai netikėtai įlūžti į plonu ledu užsitraukusią gilią duobę ir visa panyri gilyn... ...ir atsiduri tarsi rojuje... Aplink nuostabiausios spalvos, laisvės, šilumos bei neišpasakytos, tobulos meilės jausmas; nėra nei tavo permirkusių drabužių, nei kūno, nei skausmo, viskas labai aišku ir šviesu... ...aplink vien tobula harmonija...
Kristina, mirties nereikia bijoti.
Kodėl žmogus bijo mirties ?
- Todėl, kad žmonės neturi jokios patirties apie tai.
Kai valgome medų, žinome, jog jis labai saldus. Mes juk nekišime rankas į ugnį, nes jau žinome, jog nudegsime ir labai skaudės. Mes baiminamės aukščio, nes žinome, kad galime nukristi. Tačiau mes neturime jokios patirties apie mirtį.
Iš tikrųjų, žmonės mirties bijo kaip įvyksiančio nepažįstamo, nepatirto proceso.
Mirtis - tarsi "peržengimas" per slenkstį į kitą pusę, į "ten".
Žmogaus siela/sąmonė, arba kaip žmogus pats save suvokia "aš", po fizinės mirties nuo kūno atsiskiria iš karto.
Žmogus mato aplinką, kurioje jis mirė, mato aplinkinius žmones, juos girdi, tačiau joks kontaktas su fiziniu pasauliu jau yra neįmanomas. Žmogaus siela nejaučia jokios baimės, jokio pavojaus ; jaučia laisvę, meilę, bei "palengvėjimą".
Po mirties žmogaus asmenybė išlieka, kokia ir buvo šiame, žmogiškame gyvenime. Išlieka mintys. Ten nesutiksi jokios religijos, ten yra vienas Dievas visam pasauliui ir Visatai; vienas Dievas visiems.
Mirus žmogaus kūnui, jo dvasia akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime, čia, Žemėje. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistų savo mąstymą, elgesį bei gyvenimą kardinaliai, iš esmės.
Po mirties žmogus pamato kokius pojūčius ir kokias pasekmes sukėlė jo veiksmai kitiems - ir gerus, ir blogus, ir džiaugsmą, ir skausmą. Ir visas tas pasekmes, teigiamas ir neigiamas, žmogaus siela išgyvena savyje, tik daug daug kartų stipriau, nei buvusiame fiziniame gyvenime; akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime čia, Žemėje - kiek buvo geras ir kiek blogas.
Po mirties, "ten" esantys visi mato koks tu esi iš tikrųjų, viskas tampa visiškai atvira ir aišku, ir nieko pakeisti jau neįmanoma, nors ir kaip norėtum. Ar per egzaminą daug ką gali pakeisti, jei prastai mokeisi? Kiekvienas atsako tik už save ir jokios maldos, ir jokios "šv. mišios" už mirusius "ten" nieko nereiškia.
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus dvasią į beviltiškumą ir paliekantys žmogų begalinėje savigraužoje dėl nerūpestingo savo gyvenimo.
Po mirties pasitiks tokia tobula, begalinė, neišmatuojama bei neregėta meilė, kurios čia, savo gyvenime, nė panašios nesame patyrę.
Ir tie, kurie netiki Dievu, juo patikės po savo mirties, nes nebus įmanoma netikėti tuo kas akivaizdžiai yra. Tačiau, žinok, po mirties nėra jokios religijos.
Kristina, tiesiog nusiramink ir ramiai susikaupk savyje. Tavo mirties baimė neturi visiškai jokio pagrindo, tu tikrai taip nemirsi, kaip tavo mama.
Be to, tu turi suprasti ir tai, jog vis tiek ateis ta akimirka, kai viskas, ką aplinkui tu matai materialaus, viskas dings.
Nesielvartauk ir nekankink savęs. Gyvenimas žmogui duotas tam, kad jis mylėtų bei džiaugtųsi ir išmoktų tenkintis tuo mažù, ką turi.
Laimės tau, Kristina, šviesos, bei didelio džiaugsmo mylint! :)
