Linai, po mirties tavęs niekas neteis ir į jokį pragarą nesiųs ir jokio "laikino" dangaus arba pragaro nėra. Taip pat nėra ir katalikų bažnyčios išgalvotos "skaistyklos" :))
Taigi...
Pirmiausia - žmogaus siela yra nemirtinga.
Antra - "dangus" ir "pragaras" - gan primityvios ir ribotos sąvokos, neduodančios žmogaus protui suprasti to, kas ir kaip iš tiesų yra.
Koks ten yra "mechanizmas/ veikimas" ir koks yra "procesas" - niekas to nežino. Tačiau, esu įsitikinęs, jog yra tolesnis tobulėjimas.
Tas pat ir žodis - "dievas" - sugalvotas žmogaus ir tas žodis iš tikrųjų negali/nesugeba perteikti, arba apibūdinti to dalyko, ką mes vadiname Dievu. Žodis "dievas" yra per daug paprastas ir per daug banalus apibūdinimui. Dievo įvardinti neįmanoma; neįmanoma jam duoti kokį nors vardą, ar pavadinimą.
Trečia - po mirties jokios religijos nėra; todėl, kad jos ten būti negali. Dievas nėra religija. Visas religijas susigalvojo ir sukūrė patys žmonės sukūrė per ilgus šimtmečius, mėgdžiodami pagoniškus ritualus bei apeigas. Tačiau Dievas yra vienas vienintelis visiems ir visur.
Bažnyčia šiandieniniam žmogui negali, o ir nesugeba aiškinti apie Dievą. Bažnyčia vis kartoja viduramžiais suformuotas frazes, štampus, šablonus, kartais nė pati nesuprasdama ką tai reiškia ir papuldama į savo pačios sukurtą aklavietę; pav. bažnyčios teorija apie "skaistyklą" :)
Religija(bažnyčia) neleidžia žmogui mąstyti blaiviai, nešališkai. Jei žmogus yra naivus, be kritinio bei loginio mąstymo - religija žmogų "apvynioja" paklusnumo pančiais ir visą gyvenimą jis pasiduoda religiniam nuolankumui ir bažnyčios įskiepytam kaltės jausmui.
Po mirties žmogaus asmenybė išlieka, kokia ir buvo šiame, žmogiškame gyvenime.
Mirus žmogaus kūnui, jo dvasia akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime, kiek buvo geras ir kiek blogas... Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistų savo mąstymą, elgesį bei gyvenimą kardinaliai, iš esmės.
Po mirties žmogus pamato kokius pojūčius ir kokias pasekmes sukėlė jo veiksmai kitiems - ir gerus, ir blogus, ir džiaugsmą, ir skausmą. Ir visas tas pasekmes ir geras, ir blogas, žmogaus siela išgyvena bei jaučia savyje, tik daug daug kartų stipriau, nei buvusiame fiziniame gyvenime
Po mirties, "ten" esantys visi mato koks tu esi iš tikrųjų, viskas tampa visiškai atvira ir aišku, ir nieko pakeisti jau neįmanoma, nors ir kaip norėtum. Ar per egzaminą daug ką gali pakeisti, jei prastai mokeisi?
Po mirties sutiksite patį nuostabiausią jausmą - tobulą, begalinę, neišmatuojamą meilę, kurios čia, mūsų pasaulyje, nė panašios nėra.
Po mirties jūs jausite, jog sugrįžote į namus.
O kaip teisingai gyventi?
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus sielą į beviltiškumo gelmę ir paliekantys begalinėje savigraužoje dėl buvusio nerūpestingo jo gyvenimo - gal tai ir galima būtų vadinti "pragaru"(?)
Teisingai gyventi labai paprasta:
Niekada neik prieš save, neik prieš savo sąžinę! Ir neprisirišk prie materialių, žemiškų niekučių, nes jie nėra verti tavęs.
Linai, yra daug teisingesni žodžiai apie Dievą, už senovės žydų biblines pasakėles:
www.dropbox.com/s/rv3yia6t6ozy4ca/Antonijus.Didysis.IVa.jpg?dl=0
