Jūsų vadinamos egzekvijos yra gedulinės liturginės valandos, kurios būdavo giedamos lotynų kalba. Visų pirma jos būdavo atliekamos lotynų kalba ir niekas nieko nesuprasdavo. Antra, tai nėra tik kunigo ir vargonininkų reikalas. Liturginės valandos yra bendruomeninė malda. Ji privaloma tik kunigams, o ne pasauliečiams. Tai būdavo ir praktinis dalykas, kuris atleisdavo kunigus nuo brevijoriaus kalbėjimo. Bet Liturginės valandos yra daug turtingesnės nei vien gedulinės liturginės valandos. Juolab yra tokių dienų, kuomet negalimos ne tik gedulinės valandos bet ir gedulinės šv. Mišios.
Gedulinės valandos ir ne gedulinės valandos tai yra tos dienos ar šventės, ar iškilmės galimos jjungti su šv. Mišiomis. Bet tuomet reikia pasirūpinti, kad visa bendruomenė turėtų tekstus. Tai nėra ir negali būti lyg koks koncertas.
Tokie priedai kaip egzekvijos ir libera me Domine atsirado liturgijoje, kuomet nebūdavo galima aukoti daugiau šv. Mišių per dieną. Vadimaieji celūnai katafeliai su butaforniais karstais labai akcentuodavo mirties kultą, baimę, akcentuodavo pikto Dievo įvaizdį.
Po Vatikano II Susirinkimo buvo atkreiptas dėmesys į Gyvą ir Prisikėlusį Jėzų Kristų. Nes tai yra esminė ir viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų. Deja, bet susikoncentravimas vien į maldas ir dvasingumus už mirusiuosius sudaro tokį įspūdį, kad gyviesiems nereikia jokių maldų. Patys gyvename tarp gyvųjų ir labai aiškiai matome, kad gyviesiems reikia maldų, šv. Mišių aukos.
