Question

Teoriškai žinau, kad kryžiaus medis net didžiausią (karčiausią) kančią padaro saldžia. Tačiau praktiškai visai nenorėčiau patirti to „saldumo". Žinau, kad kančia yra prasminga ir kartais pasitarnauja, kaip teisinga linkme nukreipiantis spyris, pažadinantis iš dvasinio apsnūdimo, tačiau vistiek nenoriu jokių skausmingų spyrių. Negi be kančios neįmanoma kitokiais būdais suprasti tiesą (pvz., pažinti, kas gera, o kas pikta) ir dvasiškai tobulėti?
 Ir kodėl reikia padėti Kristui nešti Jo kryžių?
 Kai Bažnyčioje meldžiama, kad ligoniai išmoktų savo kentėjimus aukoti už savo ir viso pasaulio nuodėmes, ar tais kentėjimais prisidėtų prie Kristaus kentėjimų, tai man dingteli į galvą ne tokia kilni intencija - kad Dievas tuos ligonius išlaisvintų nuo kančių, o ligas atitolintų.
 Tikintysis turi būti ramus, nes Dievas jam parengė laimingą pabaigą. Kad ir kokia baisi nelaimė ištiktų tikintįjį, vistiek finale jo laukia laiminga atomazga. Tai gal dėl tikėjimo menkumo taip bijome mirtinos ligos diagnozės ar brangiausių artimųjų žmonių netekčių?
 Ar smerktinas kataliko nenoras nešti jam skirtą kryžių ir kančios baimė?

Comments

Tai kad nieks neklausia ko mes norim ar nenorim. Cia gal labiau taikoma atvejui kai tikintysis susiduria su nelaime.Tikinciam realiai zmogui tikejimas ne turi teikti ramybe, bet realiai teikia ramybe. Kadangi gyvenimas irodo kad gyvename ne rojuje. Kancios nenoras ir baime manau normalu tikinciajam. Nes kiek supratau sukurti buvom ne kanciai.

Answer 1

Krikščionybė neskatina ieškoti kančios, bet kviečia jos nebijoti, taip pat ją pasirinkti, jei to reikalauja dora. Jei tenka patirti kančią ligos atveju ar kitaip, visada geriau ją aukoti Dievui ir taip pašventinti, negu ją keikti. Kančios baimė, kaip ir kiekviena baimė, yra tai, ką kartais tenka patirti, o ne laisvai pasirenkamas dalykas. Patiriant malonumą, kančią, baimę ar bet kokį jausmą, tikintysis turi stengtis visada išlikti tikėjimo, doros ir meilės pozicijose.