Nežinau ką daryti. Nuo vaikystės tikėjau Dievą, dėl Dievo turbūt galėčiau paaukoti gyvybę. Bet mano nuodėmė ... masturbacija. Tai vienareikšmiškai ir be diskusijų reiškia, kad Dievas manęs nemyli. Dievas, kad apsaugotų savo vaiką nuo šios nuodėmės, tikrai dovanotų žmoną. Prašiau Dievo pagalbos, kantrybės, gailestingumo. Žmonos vistiek neturiu. Vadinasi, Dievas mane pasmerkė. Kaip įtikinti save, kad nors Dievas manęs nemyli, bet vis tiek privalau nenusižudyti ir gyventi dėl savo brangių žmonių, nepaisant Dievo pasmerkimo?