Mano požiūriu šios vyskupo kalbos yra skiedalai. Vykdydama inkviziciją ir ant laužo degindama žmones bažnyčia kalbėjo lygiai tuos pačius skiedalus - dabar dėl to atsiprašinėja. Vykdydama kryžiaus žygius darė lygiai tą patį - ir už tai atgailauja. Apskritai visas bažnyčios kelias paskandintas iki kaklo kraujuje, tuo pačiu garsiai skiedžiant apie gailestingumą. Kur gi ne:D Apibendrinant - kiek kalbėjo, tiek nusikalbėjo ir dabar atsiprašinėja. Tai kodėl tais juodaskverniais turėčiau tikėti dabar? Bažnyčia sako, kad žmogus turi pasirinkimą, kurį jam davė Dievas. Nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kas jo laukia po mirties. Tai kur tas pasirinkimas tada? Kam priklauso mano kūnas? Man ar Dievui? Jei man, tuomet kodėl kišamasi į tai, kaip man su juo elgtis? Ar ne gana pasekmės, kad jis neteisingai naudojamas tiesiog greičiau susidėvės ir žmogus greičiau mirs? Kaip suprantu iš jūsų atsakymo - ne, nes žmogus už tą patį nusižengimą yra baudžiamas keletą kartų. Ar tai toks Dievo gailestingumas - žmogų bausti be paliovos ir atvangos? Tai ar laisvas žmogus rinktis, jei jo sprendimas, kaip elgtis su savo kūnu, irgi smerkiamas, ir, anot bažnyčios, bus baudžiamas? Sako, kad gyvenimas yra Dievo dovana. Gal dovana, o gal ir ne. Kaip pažiūrėsi. Ir žmogaus jaunystę būtų galima pavadinti Dievo dovana, ir sveikatą ir dar daug ką. Bet pasakykit man, ar matėt kur nors, kad kas nors dovaną davęs, ją atsiimtų? Ar jūs dažnai atsiimate savo dovanas, kurias dovanojot? Manau, kad niekada. Na bent jau aš jei padovanojau, tai padovanojau. Toliau jau ne mano reikalas, ką žmogus darys su dovana ir kaip su ja elgsis - dovanos esmė ta ir yra, kad ji tampa apdovanotojo nuosavybe ir apdovanotasis yra laisvas su dovana elgtis kaip jo širdis geidžia - jei nepatinka, gali ir išmesti. Dovanotojas, jei jis dovanojo nuoširdžiai, o ne veidmainiaudamas, niekuomet neįsižeis dėl to, kaip jo dovana buvo panaudota, nes dovanojama su intencija, kad apdovanotasis dovaną panaudotų jam pačiu patogiausiu, naudingiausiu ar smagiausiu būdu - tai jam turi suteikti džiaugsmą. Priešingu atveju tai jau ne dovana. Kaip jūs pavadintumėt asmenį, kuris padovanojęs daiktą vieną dieną imtų ir jį pasiimtų atgal, nors tas daiktas po jo padovanojimo jau yra visai ne jo nuosavybė. Aš tai pavadinčiau vagimi ir veidmainiu. Na bet va Dievo atveju panašu, kad jokios dovanos nėra - tik iliuzija ir akivaizdi apgaulė. Tarsi dovaną duoda, bet tuoj pat žmogui gimus įsijungia dovanos atsiėmimo mechanizmai - ji iš karto vagiama. Juk mes jau nuo gimimo pradedam senti ir artėti link mirties. Tai ar čia dovana? Baikit, nemanau. Čia gali pavadinti kaip nori, bet tik ne dovana. Ir apskritai nesuvokiu, ko Dievui reikia. Ar jis nori, kad praėjęs gyvenimo mokyklą žmogus įgytų patirties, išminties, atjautos, supratimo ir gėrio nuo blogio skyrimo, taptų savarankiškas priimdamas sprendimus, ar Dievui reikia puskvailio ir keliaklupsčiaujančio roboto, kuris aklai, nemąstydamas vykdo komandas. Įvertinus viską, peršasi išvada, kad jam reikalingas robotas - tai tegul jį pasidaro iš geležies. Žmonės parodė pavyzdį, kaip kurti robotus. Tam daug proto ir ypatingų sugebėjimų nereikia, net būti dievu nereikia. Patirtis įgyjama tik per paklydimų, bandymų, suklupimų ir nusivylimų kelią. Tik tokiu būdu žmogus gali tapti aukštesne dvasine būtybe. Bet deja, bažnyčia moko, kad už paklydimus žmogus bus žiauriai baudžiamas, eksperimentuoti ir klysti nevalia, reikia kaip robotui aklai vykdyti nurodymus, nesvarbu, kad viduje ir mintyse galvoji priešingai, ar manai žinantis geresnį kelią. Taigi ko reikia Dievui? Ir kodėl jis toks žiaurus? Kam jis eksperimentuoja ir žaidžia su mumis, jei robotą pasigaminti labai lengva?
