Nesunkiai buvo įrodyta, kad Biblijoje aprašytas lietus negalėjo užlieti žemės, kad vanduo uždengtų net kalnų viršūnes. Lygiai taip pat neįmanoma po poros pasiimti visų gyvūnų rūšių. Todėl daugelis egzegetų (gr. exegetes - aiškintojas) šiame kontekste renkasi vietinio potvynio teoriją, t.y .tą, kuri palietė tik šiuolaikiniams žmonėms žinomą pasaulį . Jei potvynis paveikė palyginti mažą plotą, arkoje paimtų gyvūnų skaičius žymiai sumažės. Gali įvykti didžiulis potvynis, ką rodo ne Biblijos tekstų apie tvaną egzistavimas. Tai yra, be kita ko Epas ant Gilgamešo arba Akkadijos epas apie Atrahasis [1] -kurie yra senesni už Biblijos pasakojimą. Čia nesigilinsime į detales, tačiau verta paminėti, kad yra daugybė elementų, panašių į tuos, kurie yra Pradžios knygoje, pavyzdžiui, motyvas pasirinkti teisiuosius, sukeliantis dievų pykčio potvynį ir naują žmonijos pradžią po Tvano. Todėl neabejojama, kad Biblijos autoriams didelę įtaką padarė Vidurinių Rytų literatūra. Kai kurių mokslininkų teigimu, geologiniai ir archeologiniai atradimai taip pat rodo, kad maždaug prieš trylika tūkstančių metų šiose vietose galėjo įvykti didelis potvynis [2] .
Dėmesį skiriant Šventajam Raštui, verta pridurti, kad Pradžios 6–9 tekstas yra sudėtingas tekstas . Dabartinė jo forma yra dviejų pasakojimų, esančių ant potvynio, kunigystės (P) ir jahist (J), sutapimo rezultatas. Taigi jis remiasi dviem šaltiniais, kurie patvirtina faktą, kad jame yra skirtumų. Pavyzdžiui, tekste sakoma, kad Nojus užims Arką po porą visų gyvūnų (6,19n; 7,15n,būtų septynios poros švarių gyvūnų ir viena pora nešvarių (7,2n). Pagal tekstą pylimas truko tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas (8.13), o pagal keturiasdešimt plius dvidešimt vieną dieną (7.17) [3] ir kt.kvėpti autoriai stengėsi parodyti puikų kataklizmą iš Dievo perspektyvos. Tvanas Kūrėjui buvo skirtas kaip būdas sustabdyti blogio plitimą. Žmonių nedorybės buvo tokios didžiulės, kad Dievas nusprendė sunaikinti jo kūrybą . „Ir kai Viešpats pamatė, kad žmonių klystkeliai žemėje yra dideli ir kad jų nusiteikimas vis dar yra blogas, jis apgailestavo, kad sukūrė žmones žemėje ir pasidarė liūdnas“ (Pr 6,5-7 ). Metafora apie Dievo liūdesį ir apgailestavimą pirmiausia nurodo tragišką faktą, kad žmonės savo noru atmeta Kūrėjo meilę ir išmintį. Šventojo Dievo tikrovė niekada nepakenks nuodėmei, Kūrėjo sprendimas rodo poreikį pasmerkti visus nusižengimus. Dievo gailesčio atspindysžmogaus sukūrimas yra savotiškas jo sprendimo atsiėmimas . Norėdami tai pamatyti, reikia perskaityti drauge biblinį kūrimo aprašą (1 Pr.) Ir „Tvano“ istoriją (Pr 6–9), nes pastarasis yra tarsi veidrodinis pasaulio sukūrimo istorijos vaizdas. Veidrodyje viskas atvirkščiai - Potvynis yra sukūrimo veiksmo atvirkštinis vaizdas. Kūrybos metu Dievas iš chaoso nustatė tvarką ir harmoniją, atskyrė vandenis nuo žemės ir nustatė ribas žemėms, jūrai, dangui.. Potvynis atrodo priešingai: tai sienų sunaikinimas, pirminio Dievo plano sunaikinimas ir sugrįžimas į betvarkę. Nors aprašyme nuo Pradžios knygos pradžios Dievas kuria gyvūnus ir liepia jiems pasiskirstyti po žemę, todėl aprašyme iš šeštojo skyriaus jis prašo juos susirinkti į vieną vietą (skrynią) ir nusprendžia sunaikinti visas kitas būtybes (priešingas veiksmas vaisingumo palaiminimui). . Pagaliau, nors pirmame skyriuje Dievas sukuria žmogų ir liepia jam apgyvendinti visą žemę - čia jis skandina žmoniją. Žemė žmogui nebepriklauso, gamtos jėgos sunaikina žmogų Dievo valia .
