čia, matyt, reikėtų kalbėti apie du lygmenis:
a) Gilesnio supratimo lygmuo - tikrai, Mišių tekstai lotyniškai (ypač jei pažįstami lotyniški Biblijos bei Bažnyčios tėvų tekstai) yra labai iškalbingi ir gilūs. Be to, čia veikia ir maldos bet kuria užsienio kalba fenomenas - meldžiamasi atidžiau, kiekvienam žodžiui skiriamas dėmesys, nes jį reikia mintyse išversti į savo kalbą ir t.t.
Šiuo atveju lotynų kalba stovi lygioje gretoje su graikų arba hebrajų kalbomis. Dvi pastarosios gal netgi dar iškalbingiau sieja Mišių tekstus su Biblija, kuri, be abejo, yra pirmesnė ir reikšmingesnė nei Mišių tekstai :)))
b) Tradicijos lygmuo - tai jau Bažnyčios meilės sritis :) Kaip ir visada - kur meilė, ten ir karai... Galima iki nukritimo ginčytis kas yra Bažnyčios Tradicija. Yra teigiančių, kad tai - Bažnyčios mokymas, apimantis Popiežiaus, Vyskupų Kolegijos ir teologų ištarmes. Yra taipogi teigiančių, kad Tradicija yra tai ką jie laiko esant teisinga Bažnyčios mokyme :)
Trumpai tariant, - šiame lygmenyje - Bažnyčios Tradicija yra be galo turtinga. Joje telpa ir tam tikras prisirišimas prie lotynų kalbos, kaip Bažnyčios kalbos, kuri išreiškia Bažnyčios vienybę, yra tinkama teologinėms formuluotėms ir t.t. Čia telpa ir siekis daryti lotynų kalbą gyvą - ja melstis. Labai pagirtina laikysena, sakyčiau.
Čia, tačiau, randasi ir tam tikrų "perdėjimų", kai bandoma įrodyti, kad tokia maldos forma yra "teisingesnė" už kitas :) Bet tai čia - kiekvieno įsimylėjėlio problema. Atsivertėliams pradžioje visada atrodo, kad visa likusioji Bažnyčia meldžiasi pernelyg "drungnai" ir yra nepakankamai radikali. Charizmininkai visada nepatenkinti, kad tikinčiųjų gyvenime ir Bažnyčios mokyme nepakankamai akcentuojamas Šventosios Dvasios veikimas ir t.t. ir pan.
Šis kelias niekad nebuvo vaisingas. Ginčų, tačiau, pažadindavo daug ir karštų :)
Kokia turėtų būti tikinčiojo laikysena?
a) Reikėtų įsisąmoninti, kad lotynų kalbos mokėjimas tikrai nebūtinas Išganymui :)))
b) Reikėtų suprasti ir tai, kad gilinimasis į Apreiškimą ir Bažnyčios Tradiciją, pagal kiekvieno gautus sugebėjimus - tai krikščionio pašaukimas ir netgi prievolė. Čia kažkur telpa ir galimybė gilintis į lotynų kalbos vingrybes. Ar reikia šios kalbos mokytis? - atsakymo reiktų ieškoti maldoje, klausiant kokia yra Viešpaties valia mano gyvenime - t.y. ar Jis mane kviečia būtent tokiu būdu artti link Jo.
p.s. nevadinčiau to "snobizmu". Žinoma, tam tikras pavojus pasipuikuoti yra neišvengiamas. Tačiau esu įsitikinęs, kad tai nėra pagrindinis motyvas, dėl kurio tokios grupės buriasi.
Yra žmonės kurie mėgsta pažodinius Biblijos vertimus. Yra žmonės kurie kreipia ypatingą dėmesį į angelų veikimą mūsų gyvenimuose. Yra žmonės, kurie meldžiasi lotyniškai. Gražusis Katalikų Bažnyčios turtingumas :)
