Garbė Jėzui Kristui.
Neseniau man nutiko nemaloni situacija, ir nežinau, ar nebūsiu sunkiai nusidėjusi. Skaitydama iš bibliotekos parsineštą grožinį romaną, jame netikėtai radau nepadorių ir šiaip krikščioniui nederančių scenų: aprašomi visokie kerėjimai,prietarai, nepadorūs veiksmai ir tt. Nusivyliau (nes šis naujas romanas buvo labai išgirtas ir išreklamuotas), nebeskaičiau minėtos knygos ir dar pagalvojau, kokie kliedesiai ten aprašomi ir kodėl tai turėtų būti vadinama šedevru. Visgi vėliau vakare mane apėmė nepadorios mintys, nors jų visai nenorėjau, bet įkyrūs vaizdai lindo į galvą. Neįstengiau jų nuslopinti, atrodė, tarsi žiūrėčiau filmą, kurio negaliu sustabdyti. Suprantu, kad tokias mintis greičiausiai išprovokavo perskaitytos scenos iš knygos. Prieš miegą esu įpratusi pasimelsti, tad ir šį kartą jaučiau, kad derėtų nekreipti mintis į maldą, bet to nepadariau, nes neįstengiau susikaupti ir nuvyti negerų minčių. Taip ir užmigau begalvodama apie nepadorius dalykus ir tuo pačiu save už tai gėdindama. Dabar mąstau, ar sunkiai nusidėjau? Ar reikės išpažintyje pasakyti, kad skaičiau nederamą literatūrą arba kad pasidaviau nepadorioms mintims? Ar pridurti, kad to tikrai neplanavau? Šiaip stengiuosi nesirinkti krikščioniui netinkamų knygų.
O gal aš per daug skrupulingai į viską žiūriu - juk čia netikras, išgalvotas kūrinys ir su išgalvotais personažais susijusios fantazijos, nors ir nepadorios? Ar yra skirtumas nepadoriai galvoti apie tikrus žmones ir apie kino, literatūros personažus, kurie neegzistuoja?
