Norėjau, paklausti, ar buitinis kivirčas su šeimos nariu, kilęs dėl nesutapusių nuomonių ir ūmaus charakterio, visada yra sunki nuodėmė? Tokia situacija, kad susiginčijau su motina ir grubiai kalbėjau, susikeikiau, nes nebeištvėriau jos kritikos ir kabinėjimosi: vos susitikome, ji pradėjo pokalbį pasakodama, kokie blogi kaimynai, politikai, ir t.t., kurie viską daro ne taip, nieko neišmano. Kliuvo ir man, kad darau ne tą, ne ten, ne taip... Pati nejutau, kaip pratrūkau ir išsiplūdau. Kiek kartų stengiausi jai paaiškinti, paraginti, kad stengtųsi pastebėti gražius dalykus, nors kiek pasidžiaugti tuo, kas gera (aš taip darau, visur kiek galiu, stengiuosi matyti ką nors gera žmonėse, gamtoje ir kt., ir už tai Dievui dėkoti), bet regis, ji turi neišsenkančias skundų, priekaištų ir niurzgėjimo ,,atsargas''... Po šito susibarimo jaučiausi kalta, kad nesusivaldžiau, tad atsiprašiau, pasibučiavome, lyg ir susitaikėm. O gal patartumėte iš krikščioniškos pozicijos, kaip bendrauti su pagyvenusiu žmogumi, kuriam viskas blogai, kuris visur mato pavojus, riziką, sukčiavimą, nekenčia kaimynų, ir t.t, staigiai užsiplieskia, o paskui vėl maloni, lyg to konflikto, skaudžių kabinėjimųsi nė nebuvo? Noriu palaikyti gerus, pagarbius santykius, bet kartais tiesiog vos susitinkame, visos mano šviesios mintys, geros naujienos tiesiog ,,paskęsta'' jos negatyvume, ir pati pasidarau irzli ir pikta be jokios realios priežasties. Taip išeina, kad verčiu blogai jaustis mus abi, ir nežinau, ką galėčiau pakeisti.
