Visi kunigai buvo supažindinti su Motu proprio „Traditionis custodes“popiežiaus tikslas aiškus užgniaužti ,uždrausti liturgiją kuri siekia apaštalų laikus. Popiežius rašo citata § 2. Nurodyti vieną ar daugiau vietų, kur šių grupių tikintieji galėtų rinktis švęsti Eucharistiją (tačiau tai neturi vykti parapijos bažnyčiose ir neturi būti steigiamos naujos asmeninės parapijos).
Noncensas ,popiežius draudžia švęsti euharistiją bažnyčioje.
Kalbant iš teisinės pusės, kunigo laisvės aukoti Mišias pagal liturgines knygas, priimtas prieš Pauliaus VI liturginę reformą, suvaržymas yra aiškiai neteisėtas aktas. Iš tikrųjų, Benedikto XVI „Summorum pontificum“ pakartojo, kad tradicinis ritualas niekada nebuvo uždraustas ir kad kiekvienas kunigas turi pilną teisę švęsti jį bet kurioje pasaulio vietoje. „Traditionis custodes“ šią laisvę interpretuoja kaip privilegiją, kurią gali atimti aukščiausias įstatymų leidėjas. Tačiau toks modus procedendi [lot. veikimo būdas] yra visiškai savavališkas, nes tradicinių Mišių teisėtumas kyla ne iš privilegijos, o iš atskiro tikinčiojo – pasauliečio, kunigo ar vienuolio – teisės. Benediktas XVI niekada nieko „nesuteikė“, o tik pakartojo teisę naudoti „niekada nepanaikintą“ 1962 m. mišiolą ir juo dvasiškai mėgautis.
Principas, kurį „Summorum Pontificum“ pripažįsta, yra šv. Pijaus V 1570 m. liepos 14 d. bulės „Quo primum“ nekintamumas. Kaip pastebėjo žymus kanonų teisės žinovas kun. Raymondas Dulacas, Pijus V taip pat nesukūrė nieko nauja, o tik atstatė senovinę liturgiją, pripažindamas kiekvienam kunigui teisę ją švęsti amžiams. Joks popiežius neturi teisės panaikinti ar pakeisti ritualo, kuris siekia apaštališkąją Tradiciją ir buvo formuojamas daugybę amžių – kaip tik toks ir yra vadinamasis šv. Pijaus V ritualas. Tai patvirtina garsus liturgijos žinovas mons. Klausas Gamberis savo veikale, kurio prancūziškajam leidimui pratarmę parašė kardinolas Ratzingeris („La Réforme liturgique en question“, Editions Sainte-Madeleine, 1992).
Ideologinė dokumento nuostata matyti ir iš to, kad visos tikinčiųjų grupės, prisirišusios prie Bažnyčios liturginės tradicijos, a priori laikomos sektantiškomis. Apie šiuos tikinčiuosius kalbama taip, lyg jie būtų perversmininkai, kuriuos visus be išimties reikia akylai stebėti. Jų susirinkimų laisvė suvaržoma, o vyskupams uždraudžiama patvirtinti naujas grupes, taip apribojant jo, kaip ordinaro[1], teisę (Kanonų teisės kodeksas, 321 kan.). Iš tiesų tikinčiųjų grupės iki šiol rasdavosi spontaniškai ir kreipdavosi su prašymais į teisėtą Bažnyčios vadovybę, bet tai nereiškia, kad jos buvo „patvirtinamos“. Patvirtinimo kaip būtino dalyko grupės gimimui reikalavimas reiškia rimtą tikinčiųjų susirinkimų laisvės, kurią skelbė pats Vatikano II susirinkimas, pažeidimą. Be to, Susirinkimo skelbtos idėjos pažeidžiamos ir potvarkiu, kuriuo vyskupai paverčiami paprasčiausiais popiežiaus valios vykdytojais.
Mišios yra teisėtos galiojančios ir joks popiežius kad ir kaip norėtu jų uždrausti negali.
Laiško ištrauka iš
Šv. Pijus V. Bulė „Quo primum tempore“
Mes nurodome ir griežtai švento paklusnumo galia įsakome visiems ir kiekvienam aukščiau minėtų bažnyčių patriarchams, administratoriams ir kitiems asmenims, išsiskiriantiems bet kokiu bažnytiniu titulu, netgi Šventosios Romos Bažnyčios kardinolams ar turintiems kokį kitą laipsnį ar pranašumą, kad nuo šiol visai praleistų ir visiškai atmestų visokius kitokius nurodymus ir apeigas iš kitų, nors ir labai senų Mišiolų, kurių iki šiol laikytasi, ir kad giedotų bei skaitytų Mišias pagal apeigas, būdą ir normas, kurias Mes dabar perduodame šiuo Mišiolu, bei nesiimtų Mišių aukojime pridėti ar skaityti kitokių ceremonijų ar maldų, nei yra šiame Mišiole. Taip pat apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia amžiams sutinkame ir leidžiame, kad jie nuo šiol sektų tiktai šiuo Mišiolu giedant ar skaitant Mišias bet kurioje bažnyčioje be jokio sąžinės skrupulo ir neužsitraukdami jokių bausmių, nuosprendžių ar cenzūrų, bei galėtų juo laisvai ir leistinai naudotis.
Taip pat vyskupai, administratoriai, kanauninkai, kapelionai ir kiti bet kokio titulo pasauliečiai kunigai ar kokio nors ordino vienuoliai negali būti verčiami aukoti Mišias kitaip nei Mūsų nustatyta. Panašiai nustatome ir paskelbiame, kad jie negali būti kieno nors verčiami ar spaudžiami šį Mišiolą keisti, o šis laiškas negalės būti niekada vėlesniais laikais atšauktas ar pakeistas, bet visados liks tvirtai galiojantis. Tam negali prieštarauti ankstesnės apaštalinės ar provincialiniuose bei sinodaliniuose visuotiniuose susirinkimuose išleistos konstitucijos ir nurodymai ar specialiosios konstitucijos bei nurodymai, aukščiau minėtų bažnyčių papročiai, sutvirtinti labai senu ir neatmenamu, bet nesiekiančiu dviejų šimtų metų įstatymu, arba bet kokie priešingi įstatai ir papročiai.
Norime ir tuo pačiu autoritetu nusprendžiame, kad po šios mūsų konstitucijos ir Mišiolo išleidimo kunigai, esantys Romos Kurijoje po mėnesio, esantys [Alpių] kalnuose – po trijų, o gyvenantys už kalnų – po šešių mėnesių, arba kai tik šis Mišiolas jiems bus pasiūlytas pirkti, Mišias giedoti ar skaityti privalo pagal jį.
Kad jis liktų visame pasaulyje nesugadintas ir švarus nuo apsirikimų bei klaidų, apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia panašiai uždraudžiame, kad Mums ir Šventajai Romos Bažnyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldžiose žemėse gyvenantys spaustuvininkai, gręsiant knygų atėmimo ir šimto aukso dukatų bausmei, ipso facto skiriamai apaštaliniam iždui, taip pat kiti bet kurioje pasaulio dalyje esantys spaustuvininkai, gręsiant ekskomunikos latae sententiae ir kitoms Mūsų parinktoms bausmėms, drįstų ar ketintų jį kokiu nors būdu spausdinti, siūlyti ar priimti, kol nėra Mūsų ar Mūsų tam skirto apaštalinio komisaro toms šalims specialaus leidimo; kol šis komisaras nepalygins Mišiolo egzemplioriaus, kurį pats spaustuvininkas naudos kaip normą spausdindamas kitus, su Mišiolu, atspausdintu [Romos] Mieste pagal didįjį atspaudą; ir kol nebus pirmiau visiškai įsitikinta, kad jie sutampa ir tikrai niekuo nesiskiria.
Kadangi būtų sunku šį laišką nugabenti į visas krikščionių pasaulio vietas ir greitai visiems pateikti susipažinimui, įsakome jį kaip įprasta paskelbti ir pakabinti prie Apaštalų kunigaikščio [šv. Petro] bazilikos, prie Apaštalinės Kanceliarijos ir Campo de Fiori pradžioje. Taip pat įsakome, kad šio laiško spausdinti egzemplioriai, pasirašyti kokio nors viešojo notaro ir pažymėti asmens, turinčio bažnytinį titulą, antspaudu, būtų visose tautose ir vietose priimami su tokiu pat nedvejojančiu pasitikėjimu, koks būtų rodomas šiam, jeigu jis būtų parodytas ir pateiktas.
Taigi jokiam žmogui neleista šį Mūsų leidimo, įstato, potvarkio, nurodymo, įsakymo, leidimo, indulto, pareiškimo, valios, dekreto ir draudimo raštą pažeisti ar jam lengvabūdiškai pasipriešinti. O jei kas nors tai išdrįstų pabandyti, tegul žino, kad užsitraukė visagalio Dievo ir jo palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus pyktį.
Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, Viešpaties Įsikūnijimo tūkstantis penki šimtai septyniasdešimtais metais, liepos Idų išvakarėse, Mūsų pontifikato penktaisiais metais.
1570 m. liepos 14 d.
