Kūdikiui duokite vardą ir už jį melskitės.
TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA
Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams
2007 m. balandžio 19 d.
*IŠANKSTINĖ PASTABA. Tema „Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams“ buvo pateikta Tarptautinei teologijos komisijai išnagrinėti. Rengiant studiją, sudaryta pakomisė, kurios nariais tapo: arkiv. Ignazio Sanna, vysk. Basil Kyu-Man Cho, prof. Kun Peter Damian Akpunonu, prof. kun. Adalbert Denaux, prof. kun. Gilles Emery OP, mons. Ricardo Ferrara, mons. Istvįn Ivancsó, mons. Paul McPartlan, kun. Dominic Veliath SDB (pakomisės pirmininkas) ir prof. ses. Sara Butler MSBT; su jais bendradarbiavo Teologijos komisijos generalinis sekretorius kun. Luis Ladaria SJ ir sekretorius mons. Guido Pozzo, prisidedant kitiems komisijos nariams. Bendrosios diskusijos vyko per Tarptautinės teologijos komisijos visuotinius susirinkimus, surengtus Romoje 2005 m. gruodį ir 2006 m. spalį. Šis tekstas, Komisijos patvirtintas forma specifica, buvo pateiktas jos prezidentui kardinolui Williamui J. Levadai. Jis, per 2007 m. sausio 19 d. audienciją gavęs Šventojo Tėvo pritarimą, jį patvirtino ir leido publikuoti.
Be krikšto mirusių kūdikių likimo tema, laikantis tiesų hierarchijos principo, nagrinėta dieviškojo visuotinio išganomojo plano, Kristaus vienatinio bei neprilygstamo tarpininkavimo, Bažnyčios skaramentiškumo išganymo tvarkoje ir gimtosios nuodėmės kontekste. Šiandienėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo. Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę. Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią. Bet Bažnyčia, būdama motina ir mokytoja, negali neapmąstyti visų pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių likimo, ypač silpniausiųjų bei tų, kurie dar nepajėgia naudotis protu ir laisve.
Žinia, tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją; juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję. Ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta, ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui – tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos. Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai (plg. KBK 1261). Toks tvirtinimas teologinę refleksiją verčia atrasti logišką ir nuoseklią sąsają tarp katalikų tikėjimo įvairių ištarų: visuotinės išganingosios Dievo valios; Kristaus kaip tarpininko vienatiniškumo; krikšto būtinybės išganymui; visuotinio malonės veikimo per sakramentus; ryšio tarp gimtosios nuodėmės ir palaimingojo regėjimo netekties; žmogaus sukūrimo „Kristuje“.
Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko. Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti. Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta – pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.
Galiausiai dar viena metodologinio pobūdžio pastaba. Šios temos traktavimas puikiai išsitenka tikėjimo supratimo istorijos, apie kurią kalbama Dei Verbum (8) ir kurios veiksniai yra tikinčiųjų apmąstymai bei gilinimasis, dvasinių dalykų patirtis ir Magisteriumo mokymas, kontekste. Krikščioniškosios minties istorijoje ėmus suvokti be krikšto mirusių kūdikių likimo klausimą, su šiuo klausimu susijusio mokymo prigimtis bei reikšmė, galimas daiktas, nebuvo tiksliai pažintos. Tik istorinėje bei teologinėje raidoje, per amžių tėkmę atvedusioje iki Vatikano II Susirinkimo, paaiškėjo, kad šį ypatingą klausimą verta aptarti prieš akis turint erdvesnį tikėjimo mokymo horizontą ir kad problemą galima permąstyti klausimo esmę aiškiai išryškinant globaliniame katalikų tikėjimo kontekste bei laikantis tiesų hierarchijos principo, minimo Vatikano II Susirinkimo dekrete Unitatis redintegratio. Tiek teoriniu teologiniu, tiek praktiniu dvasiniu požiūriu šis dokumentas yra naudingas ir veiksmingas norint suvokti ir perprasti šią problematiką, susijusią ne tik su mokymu, bet ir su svarbiu pastoraciniu poreikiu.
Įžanga
1. Šventasis Petras ragina krikščionis būti pasirengusius įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15–16) [1]. Šiame dokumente nagrinėjama vilties, kurią krikščionys gali turėti dėl be krikšto mirusių kūdikių, tema. Tai rodo, kaip ši viltis per pastaruosius dešimtmečius išsiplėtojo, kad apie ją jau galima įtikinamai atsakyti. Nors ši tema iš pirmo žvilgsnio kitų teologinių klausimų atžvilgiu atrodo marginalinė, jos teisingas sprendimas, būtinas dėl neatidėliotinų pastoracinių motyvų, susijęs su klausimais, išsiskiriančiais dideliu sudėtingumu bei gilumu.
2. Šiais mūsų laikais be krikšto mirštančių kūdikių smarkiai daugėja. Dėl to ne tik kalti kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo paveikti nepraktikuojantys tėvai, tai iš dalies ir apvaisinimo in vitro bei abortų padarinys. Tokių procesų akivaizdoje iš naujo primygtinai peršasi klausimas, koks tokių kūdikių likimas. Tokiomis aplinkybėmis keliai, kuriais galima pasiekti išganymą, atrodo dar sudėtingesni ir problemiškesni. Bažnyčia, ištikima išganymo kelio sergėtoja, žino, kad išganymą įmanoma pasiekti tik Kristuje per Šventąją Dvasią. Tačiau, būdama motina ir mokytoja, ji negali neapmąstyti visų pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių, ypač silpniausiųjų, likimo [2]. Suaugusieji, apdovanoti protu, sąžine ir laisve, atsakingi už savo likimą galėdami Dievo malonę priimti arba atmesti. Tuo tarpu kūdikiai, dar nesinaudojantys protu, sąžine ir laisve, patys to nuspręsti negali. Tėvai labai sielojasi ir jaučia kaltę nebūdami morališkai tikri savo vaikų išganymu, o žmonėms visada sunku pripažinti, kad Dievas teisingas ir gailestingas, jei asmeniškai nenusidėję kūdikiai, krikščionys ar nekrikščionys, nuo amžinosios palaimos atskiriami. Žvelgiant iš teologijos perspektyvos, vilties teologijos raida ir bendrystės ekleziologija kartu su dieviškojo gailestingumo pripažinimu meta iššūkį perdėm ribotam išganymo aiškinimui. Iš tiesų visuotinė išganingoji Dievo valia ir atitinkamai visuotinis Kristaus tarpininkavimas neleidžia laikyti tinkama jokios teologinės sampratos, galiausiai verčiančios abejoti pačia Dievo visagalybe ir ypač jo gailestingumu.
3. Prieangio teorija, kuria Bažnyčia daug amžių rėmėsi aiškindama be krikšto mirusių kūdikių likimą, neturi aiškaus pagrindo Apreiškime, net jei ir ilgą laiką buvo įtraukta į tradicinį teologinį mokymą. Negana to, mintis, kad iš be krikšto mirusių vaikų atimtas palaimingasis regėjimas, ilgai laikyta bendruoju Bažnyčios mokymu, kelia tiek daug pastoracinių problemų, kad daugelis sielų ganytojų prašė giliau apmąstyti išganymo kelius. Permąstant tokias teologines problemas, negalima ignoruoti tragiškų gimtosios nuodėmės padarinių. Gimtoji nuodėmė lemia atsiskyrimo nuo Kristaus būvį, o panaikina galimybę regėti Dievą tiems, kurie tokio būvio miršta.
4. Apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių likimo temą, bažnytinė bendruomenė niekada neturi užmiršti, kad Dievas, griežtai kalbant, yra labiau teologijos subjektas negu objektas. Todėl pirma teologijos užduotis yra įsiklausyti į Dievo žodį. Teologija klausosi Rašte išreikšto Dievo žodžio, kad meilės kupinu būdu perteiktų jį kiekvienam asmeniui. Tačiau apie be krikšto mirštančiųjų likimą Dievo žodis pasako mažai arba nieko. Todėl Rašto tylėjimą šia tema būtina aiškinti tekstų, kuriuose kalbama apie visuotinį išganymo planą ir išganymo kelius, šviesoje. Vienu žodžiu, tiek teologijai, tiek pastoracijai kyla problema, kaip išlaikyti bei suderinti dvi biblinių ištarų grupes: ištaras, susijusias su visuotine išganingąja Dievo valia (plg. 1 Tim 2, 4), ir ištaras, kuriose krikštas laikomas būtina išlaisvinimo iš nuodėmės ir supanašinimo į Kristų priemone (plg. Mk 16, 16; Mt 28, 18–19).
5. Antra, laikydamasi lex orandi lex credendi principo, krikščionių bendruomenė atkreipia dėmesį, kad liturgijoje prieangis niekur neminimas. Maža to, liturgija apima Nekaltųjų Vaikelių, kurie net ir būdami nepakrikštyti gerbiami kaip kankiniai, nes buvo nužudyti „dėl Kristaus“ [3], šventę. Svarbus liturginis žingsnis buvo be krikšto mirusių kūdikių laidojimo įvedimas. Juk nesimeldžiame už tuos, kurie pasmerkti. Į 1970 m. Romos mišiolą įtrauktos gedulinės Mišios, skirtos mirusiems nepakrikštytiems kūdikiams, kurių tėvai ketino juos pakrikštyti. Be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui. Savo 1980 m. Instrukcijoje dėl vaikų krikšto Tikėjimo mokymo kongregacija vėl patvirtino, jog „dėl be krikšto gimusių vaikų, tai Bažnyčia tegul juos patikėti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jiems skirtas laidojimo apeigas“ [4]. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) priduriama, jog „didis visus žmones išganyti trokštančio Dievo gailestingumas (1 Tim 2, 4) ir Jėzaus švelnumas vaikams, skatinęs jį sakyti: Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams“ [5].
6. Trečia, Bažnyčia negali neskatinti be krikšto mirusių kūdikių išganymo vilties jau vien dėl to, jog „meldžiasi, kad niekas nepražūtų“ [6], ir su viltimi meldžia, „kad visi būtų išganyti“ [7]. Vadovaudamasi solidarumo antropologija [8], stiprinama bažnytinio korporacinės asmenybės supratimo, Bažnyčia gerai žino, kokią pagalbą gali suteikti tikinčiųjų tikėjimas. Morkaus evangelijoje pateiktas epizodas, kur kelių asmenų tikėjimas nulėmė kito išganymą (plg. Mk 2, 5). Tad suvokdama, jog įprastinė priemonė išganymui pasiekti yra krikštas in re, Bažnyčia viliasi, kad egzistuoja ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekti. Kadangi Dievo Sūnus įsikūnydamas „ypatingu būdu“ susivienijo su kiekvienu žmogumi ir kadangi Kristus numirė už visus ir „galutinis žmogaus pašaukimas iš tikrųjų yra vienas – dieviškasis“, Bažnyčia tiki, kad „Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes 22) [9].
7. Galiausiai, teologiškai apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių išganymą, Bažnyčia gerbia tiesų hierarchiją ir todėl pradžioje dar kartą patvirtina Kristaus ir jo malonės, svarbesnės už Adomą ir jo nuodėmę, primatą.
Kristus, gyvenęs dėl mūsų ir galėjęs savo auka mus atpirkti, mirė ir prisikėlė už visus. Visu savo gyvenimu bei mokymu jis apreiškė Dievo tėviškumą ir savo visuotinę meilę. Krikšto būtinybė yra de fide, tačiau Tradicija ir Magisteriumo dokumentai, kur ši būtinybė patvirtinama, reikalingi paaiškinimo. Tiesa, kad visuotinė išganingoji Dievo valia neprieštarauja krikšto būtinybei, ir lygiai taip pat tiesa, kad kūdikiai savo ruožtu nekelia jokios asmeninės kliūties atperkamajai malonei veikti. Kita vertus, krikštas teikiamas asmeninių nuodėmių neturintiems vaikams ne tik tam, kad jie būtų išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės, bet ir kad būtų įrikiuoti į išganymo tvarką, kuri bendrystės Kristaus mirtyje bei prisikėlime dėka yra Bažnyčia (plg. Rom 6, 1–7). Malonė niekada neužsitarnaujama, nes ji visada yra gryna Dievo dovana. Pražūtis, priešingai, būna pelnyta, nes yra žmogaus laisvo pasirinkimo padarinys [10]. Be krikšto miręs kūdikis išganomas Dievo malonės ir užtariant Bažnyčiai net ir be jo bendradarbiavimo.
