Per amžius Amen.
TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA*
ATGAILA IR SUSITAIKINIMAS
1982
1. Atsivertimas, kaip nusisukimas nuo nuodėmės ir atsigręžimas į Dievą, apima suvokimą, kad nuodėmė yra už išganymo ribų ir priešinga jam. Daugelyje pasaulio kraštų šiandien Atgailos sakramento krizė yra glaudžiai susijusi su nuodėmės supratimo bei prasmės krize. Faktas, kad pastoracinės Bažnyčios pastangos (pvz., pamokslai, katechezė, asmeniniai pokalbiai) nebuvo tokios veiksmingos, kokios turėtų būti, taip pat prisideda prie šios krizės (plg. A, I, 2). Todėl būtina vėl iš naujo pabrėžti autentišką krikščionišką nuodėmės supratimą.
Iš tikrųjų Šventasis Raštas neduoda tikslaus nuodėmės apibrėžimo, tačiau jame gausu įvairių individualių formuluočių, kurios įvairiopai ir skirtingų aspektų atžvilgiu aiškina nuodėmę. Šventajame Rašte nuodėmė yra vadinama:
a. Anapus išganymo (hamartia): ateizmas, atsisakymas pripažinti Dievą (Rom 1, 18), Sandoros su Dievu sulaužymas;
b. Priešinimasis apreikštajai Dievo valiai (anomia): prieštaravimas Dievo įstatymui ir jo įsakymams;
c. Neteisingumas (adikia): atsisakymas gyventi pagal Dievo duotą teisingumą;
d. Melas ir tamsa (pseudos, skotos): priešinimasis Dievo tiesai, Jėzui Kristui, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), priešinimasis žmonėms ir žmogiškojo būvio tiesai. Nusidėjėlis neįžengia į žmogiškosios būties tiesą. Nusidėjėlis neina į šviesą, bet lieka tamsoje (plg. B, I, 1–3).
Šiame fone tampa aišku, jog kiekviena nuodėmė siejasi su Dievu – ji yra nusisukimas nuo Dievo ir jo valios ir suabsoliutina sukurtuosius dalykus. Nuodėmės suvokimas ir prasmė tegali būti ugdomas mokant apie Dievą ir jo išganymo žinią. Tam būtina atnaujinti ir pagilinti Dievo suvokimą. Tik suvokus, kad nuodėmė siejasi su Dievu, bus galima suprasti, kodėl vien tik Dievas gali atleisti nuodėmes.
2. Jau ankstyvųjų krikščioniškųjų bendruomenių atgailos praktikoje bei paraginimuose buvo nustatyti nuodėmių skirtumai:
a. Nuodėmės, šalinančios iš Dievo karalystės, tokios kaip palaidas gyvenimas, stabmeldystė, svetimavimas, pederastija, godumas ir taip toliau (plg. 1 Kor 6, 9). Šios nuodėmės taip pat veda prie pašalinimo iš bendruomenės (plg. 1 Kor 5, 1–13) (plg. B, III, 4);
b. Vadinamosios kasdienės nuodėmės (peccata quotidiana).
Kaip atskirti sunkią nuodėmę nuo nesunkios, moko visa Bažnyčios tradicija, nors ir pastebimi svarbūs terminologijos ir individualių nuodėmių vertinimo nevienodumai.
Šį skirstymą į sunkias ir nesunkias nuodėmes dažnai bandoma pakeisti arba papildyti trejopu skirstymu tarp crimina (peccata capitalia), peccata gravia ir peccata venialia. Toks nuodėmių skirstymas į tris dalis pateisinamas tiek fenomenologiniu, tiek aprašomuoju lygiu. Tačiau teologiškai mes negalime aptemdyti pamatinio skirtumo tarp „taip” ir „ne” Dievui, tarp malonės būklės, gyvenimo, bendrystės ir draugystės su Dievu ir nuodėmės būklės, nusigręžimo nuo Dievo būklės, vedančios į amžinojo gyvenimo praradimą. Iš abiejų tipų nuodėmių prigimties išplaukia, kad tarp jų negali būti trečiosios. Šiuo būdu tradicinis suskaidymas į dvi dalis išreiškia žmogaus moralinio apsisprendimo rimtą pobūdį.
3. Šiais ankstyvųjų amžių suskirstymais Bažnyčia jau atsižvelgė – kiekvieną kartą pagal to laikotarpio būdingą galvoseną bei išraiškos būdus – į tai, kas svarbu nūdienos teologiniams svarstymams, įžvalgoms ir Magisteriumo doktrinos skelbimui.
a. Į žmogaus asmens laisvę iš subjektyviosios pusės žvelgiama santykio su Dievu požiūriu. Žmogus, kaip asmenybė, turi galimybę ištarti „ne” Dievui ir tai yra jo esminis apsisprendimas. Tai yra esminis apsisprendimas žvelgiant į žmogaus egzistencijos prasmę. Šis fundamentalus apsisprendimas vyksta žmogaus širdyje, jo asmeninės būties centre. Tačiau žmogaus egzistencijos laiko ir vietos požiūriu apsisprendžiama tarpininkaujant konkretiems aktams, per kuriuos šis apsisprendimas pasireiškia daugiau ar mažiau galutinai. Be to, dera atsižvelgti į gimtosios nuodėmės nulemtą žmogaus būties susiskaldymą. Netgi laikydamasis fundamentalaus „taip” Dievui, žmogus gali gyventi padalyta širdimi, t. y. jis gali gyventi ir veikti ne iki galo įsipareigojęs.
b. Viena vertus, yra Dievo įsakymai, kurie įpareigoja veikti visiškai atsiduodant, ir yra lengvo įsipareigojimo įsakymų. Nusižengimas pastariesiems gali būti vadinamas nuodėme tik analogine prasme, tačiau vis dėlto jie negali būti laikomi nereikšmingais. Nes netgi tokie aktai sudaro laisvo apsisprendimo dalį ir gali išreikšti fundamentalų apsisprendimą.
4. Bažnyčia moko šio teologinio sunkiosios nuodėmės suvokimo, kalbėdama apie ją kaip apie maištą prieš Dievą, Dievo atsisakymą ir nusisukimą nuo jo į sukurtus dalykus. Bažnyčia to moko aiškindama apie sunkią nuodėmę, prieštaraujančią krikščioniškai meilei arba Dievo norimai kūrinijos tvarkai, svarbiuose dalykuose, pirmiausia jeigu pažeidžiamas žmogaus asmenybės orumas.
Šventoji Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžia šį antrąjį aspektą, nurodydama į Jėzaus atsakymą jaunuoliui, kuris paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą”. Jėzus atsakė: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”. Tas paklausė: „Kokių?” Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 19, 16–19) (plg. Deklaracija dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų, 1975, 10).
Pagal šią Bažnyčios doktriną, fundamentalus pasirinkimas lemia žmogaus moralinę būseną. Tačiau fundamentalaus pasirinkimo sąvoka nėra kriterijus, leidžiantis konkrečiai išskirti sunkiąsias ir lengvąsias nuodėmes. Ši sąvoka veikiau padeda teologiškai išaiškinti sunkiosios nuodėmės prigimtį. Nors iš esmės žmogus gali išreikšti savo pasirinkimą ar pakeisti jį vieninteliu aktu, būtent tais atvejais, kai veiksmas atliekamas sąmoningai ir visiškai laisvai. Šis fundamentalus pasirinkimas visa savo visuma nebūtinai įvyksta kiekviename individualiame akte, taigi kiekviena nuodėmė neturi būti eo ipso fundamentalaus pasirinkimo (eksplicitinis ar implicitinis) persvarstymas.
Pagal šią bažnytinę ir teologinę tradiciją sunkioji nuodėmė nėra taip lengvai įmanoma ir nėra normalus dalykas krikščioniui, gyvenančiam nuodėmėje ir rimtai dalyvaujančiame sakramentiniame Bažnyčios gyvenime. To priežastis yra malonės „traukos jėga” (plg. šv. Tomas Akvinietis, De veritate, q 27, 1–9).
