Kaip paaiškinti „nuodėmę prieš Šventąją Dvasią“, nuodėmę, kuri, kaip parašyta Biblijoje, niekada negali būti atleista? Parašyta: „Todėl sakau jums: visos nuodėmės ir piktžodžiavimas žmonėms bus atleistos, o piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Ar supratę, kad padarėme tokią nuodėmę, turėtume atsisakyti atsivertimo, nes jau per vėlu?
Pradžioje pacituosiu būtent Jėzaus žodžius: „Kas ne su manimi, tas prieš mane; o kas nesusirenka su manimi, tas išsklaido. Todėl sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas žmonėms bus atleistas, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas pasakytų žodį prieš Žmogaus Sūnų, jam bus atleista, o jei kalbės prieš Šventąją Dvasią, tai jam nebus atleista nei šiame, nei ateinančiame amžiuje“. (Mt 12: 30–32)
Tai vienas paslaptingiausių ir galingiausių Jėzaus pareiškimų žmonėms. Tai parodo Dievo ryžtą tiems, kurie visiškai sąmoningai ir visiškai savanoriškai atmeta Dievą, parodydami savo gyvenimu ir tuo, ką jie skelbia priešinantis Dievui. Šiuo teiginiu pirmiausia buvo kalbama apie fariziejus – tai buvo įspėjimas tiems, kurie norėtų eiti jų keliu. Prieš anksčiau pateiktus žodžius yra toks Jėzaus įvadas: „Kai aplink jį susirinko daugybė tūkstančių žmonių, kurie spaudėsi vienas prie kito, jis pirmiausia pradėjo sakyti savo mokiniams: „Saugokitės raugo, tai yra veidmainystės. fariziejų“. (Luko 12:1)
Fariziejų nuodėmė – taip pat šnekamoji nuodėmės prieš Šventąją Dvasią pavadinimas. tai blogis, Dievo pripažintas neatleistinu. Praktiškai tai gali būti apibrėžta kaip priskyrimas sau galios, didesnės nei Dievo. Tai siekis dalyvauti privilegijose, prieinamose tik Dievui. Tai savęs teisumas ir savęs iškėlimas aukščiau Dievo. Ir štai Jėzus aiškiai pasako – jei kas tai padarys, niekas – net Dievas neatleis.
