Kunigai laidojami bažnyčių šventoriuje, pagal testamente išreikštą jų valia.Teisingiausia būtų jeigu kunigai būtų laidojami kapinėse su savo kažkada ganyta kaimene, ir ten visi drauge lauktų prisikėlimo dienos.Laidojimo būdą ir donorystę kunigai išreiškia laisva testamentine valia.
2007 m. lapkričio 29 d.
Dėl Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo ir Kremavimo įstatymo projektų
2007 11 29
Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra svarstomi Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo (XP-1505(4)) ir Kremavimo įstatymo (XP-2627) projektai. Šie įstatymai yra labai svarbūs visuomenei, todėl Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto Pirmininką Antaną Matulą išreikšdamas Bažnyčios poziciją dėl kai kurių minėtų projektų nuostatų.
Vadovaudamasi savąja Kanonų teise Katalikų Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, nebent jis būtų pasirinktas dėl katalikiškai doktrinai priešingų motyvų (plg. CIC 1176 §3). Pagarba kremuotiems palaikams turi prilygti pagarbai, rodomai mirusiojo asmens kūnui. Kremuoti palaikai turėtų būti gabenami, laikinai laikomi ir laidojami su jiems derančia pagarba, o to neužtikrina kai kurios įstatymų projektų nuostatos. Nepagarba kremuotiems palaikams būtų rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose paženklinant konkretaus asmens kremuotų palaikų vietą.
Katalikų Bažnyčios požiūriu, įstatymo projekte esanti nuostata, jog negimęs vaikas iki 22-osios nėštumo savaitės prilyginamas medicininėms atliekoms, yra didelė nepagarba žmogui.
Arkivysk. S. Tamkevičius išreiškė viltį, jog įstatymo leidėjai atkreips dėmesį į šias pastabas ir pakoreguos projektus taip, kad būtų išlaikyta mūsų krašte gilias tradicijas turinti pagarba mirusiųjų palaikams.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas
Dėl ketinimų įvesti numanomą sutikimo modelį organų donorystei Lietuvoje
2022 05 25
Lietuvoje pradedami svarstyti donorystės reguliavimo pakeitimai, kuriais norima įteisinti numanomą organų donoro sutikimą donorystei. Tokie pakeitimai mirusio asmens organą paimantiems sveikatos priežiūros specialistams leistų daryti prielaidą, kad donoras sutinka atiduoti savo organus, jei jis iki savo mirties būtų neišreiškęs prieštaravimo donorystei įstatymų nustatyta tvarka.
Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos 1995 m. paskelbtoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje pabrėžiama išskirtinė sąmoningo asmens sutikimo atiduoti organą vertė: „90. Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t. y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas“.
Donorystė yra kilnus veiksmas, dovanojantis kitam žmogui gyvybę, tačiau akivaizdu, kad sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais ir negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus. Valstybė turėtų skatinti sąmoningą žmogaus norą po jo mirties dovanoti savo organus. Bažnyčia visuomet rėmė donoro kortelės, išreiškiančios asmens sąmoningą sutikimą idėją, tačiau negali remti tokios situacijos įteisinimo, kai asmens tyla donorystės klausimu traktuojama kaip jo sutikimas atiduoti organus. Tai diskredituotų donorystės procesą, mažintų pasitikėjimą juo, taip pat kurtų terpę, palankią mitams apie donorystę plisti. Praktika rodo, kad ne visose valstybėse tokie reguliavimo pakeitimai pasiekia tikslą – yra atvejų, kai donorų skaičius ima mažėti, nes žmonės pradeda aktyviai prieštarauti donorystei.
Bažnyčia dalijasi troškimu padėti ligoniams, kuriems donoro organai yra vienintelė viltis išgyventi, tačiau kviečia rinktis tokius būdus, kurie užtikrintų donorystės sėkmę nepažeidžiant fundamentalios žmogaus apsisprendimo teisės: donorystės koordinatorių pareigybių įsteigimą, visuomenės švietimą, donoro kortelės žinomumo didinimą ir t. t.
Lietuvos vyskupų konferencijos informacija
