Per amžius.Amen.
Buvo stereotipinis mąstymas, kad žmogus, Dievo sukurtas Edeno sode, mėgavosi visa laime. Ši rojaus pirmapradės laimės būsenos tema įkvėpė įvairaus amžiaus rašytojus ir dailininkus. Tačiau panašu, kad toks stereotipinis požiūris atskleidžia tik dalį tiesos apie tai, kaip Biblijos autorius suvokė žmogaus likimą Edeno sode ir matė savo laimę. Šios istorijos skaitymas tinkama perspektyva leidžia atskleisti labai svarbias gyvenimo tiesas, kurios galioja ir šiandien.
Istorija apie pirmojo žmogaus viešnagę Edene nėra savarankiškas tekstas su įžanga, raida ir pabaiga. Tai dalis antrosios istorijos apie žmogaus sukūrimą (Pradžios 2:4b-25). Tik šios istorijos kontekste ji įgauna tinkamą prasmę, kurią numatė Dievo įkvėptas autorius. Ištrauktas iš konteksto ir interpretuojamas kaip toks, jis pateikia tik dalį tiesos apie tai, kas iš tikrųjų slypi žmogaus laimėje.
Antrajame sukūrimo pasakojime (Pradžios 2: 4b-25) žmogus yra Dievo sukurtas iš žemės dulkių iškart po to, kai buvo sukurtas dangus ir žemė. Tai atsitiko dar prieš tai, kai ne buvo sukurta nieko kito – žolės, krūmų, medžių ir gyvūnų. Tik po to, kai žmogus buvo sukurtas, Dievas jam pasodino Edeno sodą, kuriame buvo gražūs medžiai su nuostabiais vaisiais. Tarp šių medžių unikalūs buvo du – gyvybės medis ir gėrio bei blogio pažinimo medis. Žmogaus užduotis buvo puoselėti Edeno sodą. Jis galėjo pasinaudoti jos privalumais tiek, kiek norėjo.
Dievas tik iškėlė sąlygą, kad jis nevalgytų gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Tačiau augalų pasaulio valdymas ir jo formavimas žmogui laimės neatnešė, nes kentėjo nuo vienatvės. Tai matydamas, Dievas sako: „ Negera žmogui būti vienam, todėl aš padarysiu jam tinkamą padėjėją “ (Pradžios 2:18). Šio Dievo sprendimo rezultatas buvo iš dirvožemio sulipdyti visas sausumos gyvūnų ir paukščių rūšis, kuriems pagal Dievo valią žmogus davė vardus, reikšdamas jų viešpatavimą. Tačiau nė viena iš šių būtybių nepasirodė žmogui partnerė – egzistencija, kuri leistų jam išsivaduoti iš vienatvės nelaimės, kaip ir buvimas ir darbas nuostabiame Edeno sode žmogui laimės nesuteikė.
Kitas Dievo veiksmas Edeno sode buvo sukurti moterį. Biblijos autorius pabrėžia, kad tai įvyko nedalyvaujant vyrui, kurį Dievas prieš tai giliai užmigdė, o paskui sukūrė moterį iš vyro paimto šonkaulio. Tai reiškia, kad ji yra iš tos pačios materijos, tai yra lygi jam. Tik moters žvilgsnis, Dievo atneštas vyrui, užbaigia jo laimę Edeno sode: „ Šis yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno “ (Pradžios 2:23). Atrodo, kad žmogaus buvimo Rojaus sode istorijos susipynimas su pasakojimu apie Dievo žmogaus sukūrimą atneša keletą svarbių teologinių tiesų, kurias čia reikia pabrėžti.
Pirma, autorius nori parodyti, kad žmogaus laimė nėra paprastas gyvenimo prabangiomis sąlygomis vedinys, kurio įsikūnijimas Artimųjų Rytų gyventojams buvo gyvenimas oazėje tarp žalių medžių, kur tvyrojo vandens gausa. Nei vien buvimas šiame sode, simboliškai išreiškiant tai, kas estetiškai gražiausia, nei darbas jame žmogui laimės neatnešė, nes negalėjo numalšinti jo vienatvės.Čia įtrauktos dar dvi svarbios teologinės tiesos. Vyras ir moteris papildo vienas kitą, tik kartu jie sudaro žmogaus prigimties pilnatvę. Tik buvimas artimuose santykiuose, išreikštuose vieno kūno įvaizdžiu, leidžia jiems abiem patirti pilną laimę, kurią Dievas nori suteikti žmogui.
Ir paskutinė tiesa: žmogus Edeno sode nebuvo skolingas už savo laimę sau. Jo laimė buvo visiškai Dievo dovana. Žmogaus veikla buvo sumažinta iki šios dovanos priėmimo. Tačiau, kaip paaiškėja kitame Pradžios knygos skyriuje, laisva valia, kuria Dievas apdovanojo žmogų, taps jo nelaime, nes jis trokšta būti panašus į Dievą, sulaužydamas Jo draudimą valgyti gėrio medžio vaisius ir velnias.
