Per amžius.Amen.
Amžius, nuo kurio vaikas gali priimti Šventąją Komuniją, daug metų nebuvo aiškiai nustatytas. Tik popiežius Pijus X tiksliai apibrėžė Pirmosios Komunijos vaiko amžių ir detalų pasiruošimo planą . Anksčiau „Romos katekizmas“ buvo laikomas Bažnyčios teisių lėmėju. Iš eilės vykę sinodai, remdamiesi jame pateiktomis gairėmis, lėmė ceremonijos detales.
Pirmosios Komunijos priėmimo amžiaus klausimas yra labai aktualus dėl mokymo programų ir katechezės pokyčių. Tikybos ugdymo programa numato, kad prie Pirmosios Šv.Komunijos gali prisijungti III klasių pradinių klasių mokiniai . Kol kas vaikai mokslus pradėjo būdami 7 metų, tačiau nemaža grupė vaikų yra metais jaunesni. Psichologijos ir pastoracinės praktikos požiūriu 9 metų amžius vis dar yra geriausias amžius priimti šį sakramentą.
Švietimo sistemos pokyčiai ir reformos sujaukė parapijas, tačiau Bažnyčios valdžia nutarė bendradarbiauti su mokyklomis vaikų labui: prisijungti prie Pirmosios Komunijos likus metams iki mokinių paruošimo šiam renginiui programos įgyvendinimo .
Dažniausiai – tikybos mokytojai, kartais broliai vienuoliai ar seserys vienuolės, kunigai. Katechetas turi turėti bent minimalų teologinį-katechetinį išsilavinimą, būti pasiruošęs perteikti tikėjimo žinias vaikams pagal jų amžių.
Pirmieji katechetai vis dėlto yra šeima, tėvai. Dažniausiai tėvai nesugeba, negali ar nemoka perduoti tikėjimo žinių, todėl ir kviečiame atvesti į parapijos bendruomenę. Tačiau visada tėvams primename, kad tai jų pareiga. Bažnyčia savo dokumentuose pabrėžia, kad pirmieji mokytojai yra vaikų tėvai.
Iš praktikos pastebėjau, kad jeigu tėvai bendrauja su vaikais, jei visa šeima eina į bažnyčią, tuomet vaikai ateina pasiruošę priimti tikėjimo žinias, nusiteikę, yra imlūs, smalsūs, daug žino. Jiems tai nėra prievolė, o dar vienas žingsnelis arčiau Jėzaus.
Jei tėvai neina su vaikais, jau tampa sudėtingiau, nes vaikui kyla daug klausimų, atsiranda nežinomų dalykų, ypač jeigu tėvai sako: „Tu nueik, pasiruošk, o aš tau už tai kompiuterį nupirksiu ar ką nors kitą padovanosiu.“
Kitas aspektas – jeigu vaikai turi gražų santykį su savo gimdytojais, tuomet jiems daug lengviau šį santykį perkelti į bendravimą su Dievu. Priešingu atveju, tikėjimo patirtį – ne žinias, kurias jis nesunkiai gali išmokti per porą savaičių ar mėnesį, – perteikti yra gana sunku.Dažnai pasitaiko, kad močiutės, o ne tėvai ar mamos, nori „sutvarkyti“ savo anūkus. Nesakau, kad tai visai blogai. Kartais tai tiesiog paraginimas, priminimas, kad vaikas pasiruoštų, pažintų tikėjimą ir užmegztų santykį su Dievu, tačiau labai dažnai reikia ir pačių tėvų noro, bendradarbiavimo ir buvimo šalia.
Pasiruošimo laikotarpį vainikuoja egzaminas? Kokie reikalavimai keliami? Ar kiekvienas pradėjęs kursą pabaigoje švenčia šventę?
Katechezę vainikuoja ne egzaminas, o šventė: vaiko susitikimas su Jėzumi. Taip, kai kuriems vaikams svarbu žinoti, kad jų laukia egzaminas – aiškus tikslas, kodėl jie turi mokytis ir išmokti, – padeda susitelkti. Šiaip labiau vadiname ne egzaminu, o žinių patikrinimu, kai pamatome, ką vaikas išmoko, ką dar turi pasimokyti. Juk šitos žinios nėra skirtos „egzaminui“, po kurio galima viską pamiršti – tai žinios visam gyvenimui. Deja, dar dažnokai vaikai toliau nebesiruošia Sutvirtinimo sakramentui, nei kitaip negilina tikėjimo. Tad šios tikėjimo žinios kartais yra vienintelės visam gyvenimui, ir tai mane liūdina. Vaikams augant turėtų augti ir tikėjimo žinios, patirtis.
Jei vaikas praleidžia daugiau nei trečdalį pamokėlių, prašome kursą kartoti – tačiau tokių būna vienetai.
