2010 m. rugsėjo 1 d. sukako 100 metų, kai buvo paskelbta antimodernistinė priesaika, kurią žymus amerikiečių teologas kun. Monsinjoras Josephas Cliffordas Fentonas pavadino svarbiausiu ir įtakingiausiu XX a. Šventojo Sosto paskelbtu dokumentu.
Antimodernistinė priesaika buvo šlovinga katalikiškos tiesos apraiška susidūrus su klaidomis, kurias Bažnyčioje tada pradėjo skleisti patys gudriausi priešai, su kuriais ji buvo susidūrusi per visą savo istoriją .
Įpareigojimas duoti antimodernistinę priesaiką buvo panaikintas praėjus dvejiems metams po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, tačiau žmonės, kurie ją davė savo įšventinimo metu, vis dar yra jos saistomi. Tie, kurie davė šią šventą priesaiką, o paskui laikėsi Vatikano II Susirinkimo programos, priimdami naująjį Susirinkimo ekumenizmą ir religijos laisvę, atvirai sulaužė priesaiką, kurią kadaise iškilmingai prisiekė prieš Dievą.
Antimodernistinė priesaika ir antrasis įsakymas
Visuose tradiciniuose katekizmuose ir katalikiškuose moralinės teologijos vadovėliuose mokoma, kad priesaika yra griežtai religinis veiksmas. Šios doktrinos šaltinis yra antrasis Dekalogo įsakymas: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo“. Antimodernistinė priesaika yra iškilmingas veiksmas su rimtais įsipareigojimais.
Antimodernistinės priesaikos panaikinimas
Paulius VI panaikino prievolę duoti antimodernistinę priesaiką . Regensburgo vyskupas Rudolfas Graberis (1903–1992) šį popiežiaus sprendimą laikė nesuprantamu , tačiau iš tiesų nesunku atspėti jo priežastis. Ji buvo panaikinta, nes, kaip sako netiko liberalių katalikų skoniui. O Vatikano II Susirinkime triumfavo liberalioji katalikybė.
Trumpai pažvelkime į epizodą, gerai atspindintį modernizmo įtaką Vatikano II Susirinkimo metu – modernizmo, kuris veikė atsidavusių hierarchų dėka, kurie šiandien Vatikano II Susirinkimą laiko Visatos centru.
