Per amžius.Amen.
Altorius (lot. altare – stalas) – visose religijose žinoma ritualinio aukojimo vieta. Pirmieji krikščionių altoriai buvo medinio stalo formos, nes Eucharistija iš pradžių buvo švenčiama namuose. Persekiojimo metu, kai mišios buvo švenčiamos katakombose, kapai (antkapiai) su kankinio relikvijom tarnavo kaip altoriai. Tik IV amžiuje atsirado altoriai su puošybos elementais. Po jais buvo dedamos kankinių ar kitų šventųjų relikvijos – tokia tradicija išliko iki šių dienų.
Šiuo metu altorius yra presbiterijoje. Tai svarbiausias, centrinis kiekvienos šventyklos taškas; tai Kristaus simbolis ir Dievo buvimo ženklas. Ant altoriaus kunigas švenčia eucharistinę auką, tai yra kryžiaus auka, kurioje Jėzus atidavė save visos žmonijos atpirkimui.
Pačioje Mišių pradžioje kunigas eina prie altoriaus ir jį pabučiuoja. Ką iš tikrųjų reiškia šis gestas ir iš kur jis atsirado liturgijoje?
Bučinys kaip kultinis gestas jau buvo žinomas pagonių religijoms. Bučiuojami altoriai, dievybių atvaizdai ir net šventyklų slenksčiai. Iki šiol žydai bučiuoja prie namų durų kabantį mezuzą, kuriame yra maldos „Shema“ (tai reiškia „Klausyk, Izraeli“) tekstas. Romėnai turėjo paprotį prieš valgį bučiuoti šeimos stalą. Visais atvejais tai buvo pagarbos, pagarbos ir garbinimo ženklas.
Krikščioniškoje liturgijoje altoriaus bučiavimo gestas atsirado tikriausiai apie IV amžių (bent jau taip teigia daugelis liturgijos istorikų). Tačiau pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas šis ženklas, yra vadinamasis Ordo Romanus Primus , Velykų rytą švenčiamos iškilmingos popiežiaus liturgijos aprašymas Romos Šv. Marijos Didžiojo bazilikoje. Šis dokumentas datuojamas maždaug septintojo amžiaus viduriu ir mini tik vieną bučinį, kuriuo celebrantas pagerbė altorių pačioje liturgijos pradžioje.
Paskutinė liturginė reforma apribojo altoriaus bučinių skaičių iki dviejų – Mišių pradžioje ir pabaigoje. Dabartiniai reglamentai – skirtingai nei senieji – tiksliai nenurodo, kaip šis ženklas turi atrodyti. Anksčiau, bučiuodamas altorių, celebrantas pirmiausia turėjo uždėti ant jo abi rankas, kas jam (ir kitiems liturgijos dalyviams) turėjo priminti tą tikėjimą – pagal apaštalo rekomendaciją (plg. Šv. Jokūbo 2 skyriaus 18 eilutė) turėtų būti išreikšta darbais.
Taip pat numatoma, kad Evangelijų knyga bus pabučiuojama po to, kai ją perskaito diakonas ar kunigas, o vyskupas (jei jis vadovauja liturgijai) ją pabučiuoja prieš palaimindamas ja žmones. Taip pat ramybės palinkėjimo ženklą galima (bet nebūtina) išreikšti vienas kitam perduodamu bučiniu
Akmeninė altoriaus plokštė vadinama mensa. Jėzus Kristus Gelbėtojas nurodomas kaip „kertinis akmuo“ (Mt 21, 42; 1 Kor 3, 14; Ef 2, 20) ir Kristus kaip uola, iš kurios Mozė dykumoje atnešė vandens (Iš 17, 6; 1). Kor 10.4). Kad ant altoriaus būtų aukojama auka, ji pirmiausia turi būti pašventinta, t.y. vyskupo patepta chrizmos aliejumi. Ši apeiga įvesta IV amžiaus viduryje.
Dėl ypatingos altoriaus reikšmės ir šventumo jį reikia gerbti su didžiausia pagarba. Jo apraiška – įprotis uždengti altorių bent vienu audiniu; celebranto nusilenkimas su asistavimu priėjus prie altoriaus ir prieš išeinant iš jo; kunigas ir diakonas ją pabučiuoja ir liturgija turi iškilmingą pobūdį. Prie garbinimo ženklų priskiriamas ir altoriaus puošimas gėlėmis, taip pat žvakės, dedamos ant meniškai pagamintų žvakidžių. Altorius visiškai draudžiamas pasaulietiniam naudojimui ir negali būti naudojamas jokiam kitam tikslui, išskyrus liturgiją.
Po Vatikano II Susirinkimo atnaujinta liturgija Katalikų Bažnyčioje numato tik vieną altorių bažnyčioje. Seniau buvo išskiriamas pagrindinis altorius ir šoniniai altoriai, esantys koplyčiose ir navose. Šiandien pastarieji nebenaudojami.
Bučiuodamas altorių, kunigas bučiuoja patį Viešpatį. Jis tai daro suburtos Bažnyčios, kuri yra Kristaus Sužadėtinė, vardu. Todėl altoriaus bučiavimas yra ne tik pagarbos, pagarbos ir garbinimo ženklas, bet visų pirma vestuvinis gestas – abipusės Viešpaties ir Jo tautos meilės ženklas. Atliekama pačioje Eucharistijos pradžioje, ji mums primena ir leidžia suvokti, kad Auka, kurioje dalyvaujame, yra ir vestuvių šventė, kurioje Kristus mus sužadina savo meilės galia, apreikšta ant kryžiaus altoriaus.
Kaip kuriozą galima pridurti, kad Rytų bažnyčios savo liturgijose netgi turi specialią maldą, su kuria celebrantas „atsisveikina“ su altoriumi. Štai kaip tai skamba maronitų bažnyčioje:
„Palieku tave ramybėje, šventasis aukure, ir tikiu, kad sugrįšiu pas tave ramybėje. Auka, kurią gavau iš jūsų, tebūna už mano klaidų ir nuodėmių atleidimą, kad be gėdos stočiau prieš Kristaus sostą. Nežinau, ar vėl galėsiu pas tave sugrįžti ir dar kartą tave paaukoti. Čia aš palieku tave ramybėje“.
