Biblija kalba apie Dievą, kuris sukūrė mus iš meilės ir padarė mus tokius, kad mūsų gyvenimas nesibaigtų mirtimi (plg. Iš 3, 2-3). Šv. Paulius kalba apie susitikimą su Kristumi iškart po mirties: „Aš trokštu išvykti ir būti su Kristumi“ (Filipiečiams 1:23). Su Juo po mirties mūsų laukia tai, ką Dievas paruošė Jį mylintiems (1 Kor 2, 9). Liturgijos už mirusiuosius pratarmė tai gražiai išreiškia: „Nors mus liūdina mirties būtinybė, paguodą randame būsimojo nemirtingumo pažade. Nes tavo tikinčiųjų gyvenimas, Viešpatie, pasikeitė, o ne pasibaigė. Nes „mūsų artimieji niekur nedingo tamsoje: viltis suteikia mums tikrumo, kad jie yra gerose ir stipriose Dievo rankose“.
Vienas iš būdų bendrauti su mirusiais artimaisiais – melstis už juos. Biblijoje sakoma, kad „melstis už mirusiuosius“ yra „šventa ir pamaldi mintis“ (2 Mak 12:44-45). Malda už mirusiuosius „ne tik gali jiems padėti, bet ir daro jų užtarimą dėl mūsų veiksmingą“. Apreiškimas pristato kankinius užtariančius tuos, kurie žemėje kenčia neteisybę (plg. Apr 6, 9-11), solidarizuojantis su šiuo piligrimų pasauliu. Kai kurie šventieji, prieš mirtį, guodė savo artimuosius, pažadėdami, kad jie bus šalia ir jiems padės. Šv. Teresė iš Lizjė pažadėjo, kad ji ir toliau darys gera iš dangaus. Šv. Dominykas tvirtino, kad „jis bus naudingesnis po mirties [...] padės efektyviau nei per gyvenimą“. Tai meilės saitai, su Kristaus ramybėje užmigusiais broliais nenutrūksta, priešingai, [...] ją stiprina abipusiai apsikeitę dvasinėmis gėrybėmis“
Neeikvokime jėgų gyvendami praeityje daugelį metų. Kuo geriau gyvensime šioje žemėje, tuo daugiau laimės galėsime pasidalinti su savo artimaisiais danguje. Kuo labiau bręsime ir tobulėsime, tuo daugiau gražių dalykų galime atsinešti į dangiškąją šventę.
Pranciškus, Amoris Laetitia, nr.253-258
