Jei kyla abejonės dėl komunijos priėmimo atlikite sažinės sąskaita,ir eikite išpažinties.
Sąžinė vadinama subjektyviąja ir vidine moralės norma. Jos dėka žmogus „atranda įstatymą, kurio pats neduoda, bet kurio turi paklusti“ (Vatikano II Susirinkimas).
Kasdienėje kalboje sąžinė suprantama kaip dvasinė žmogaus galia, sprendžianti jo elgesį. Jis taip pat vertinamas kaip teisėjas arba žmogaus veiksmų moralės sergėtojas. Štai kodėl mes kalbame apie sąžinės balsą ir jo teismą. Teigiama, kad kankina, kandžioja, giria, priekaištauja, liepia ar draudžia, kalba, duoda parodymus, ramina ir pan.
Kruopšti sąžinė pasireiškia perdėtu ir net liguistu kruopštumu. Ją turintis žmogus dėl nereikšmingų priežasčių bijo blogio ten, kur jo iš tikrųjų nėra. Jis visur mato nuodėmę arba ją perdeda, matydamas sunkią nuodėmę veiksme, kuris geriausiu atveju yra lengva nuodėmė. Tai jam sukelia nuolatinį nerimą ir pripildo Dievo teismo baimės. Be to, yra: įkyrios mintys ir vaizdiniai, ypač seksualiniai ir šventvagiški, nuolatinis kaltės jausmas, netikėjimas išpažinties metu išpažintų nuodėmių atleidimu ir kt.
Tokia sąžinė negali būti laikoma tinkama moralinio elgesio norma, nes tai ne sveiko proto sprendimas, o prastai veikiančios vaizduotės kliedesys. Ir todėl reikia ne juo vadovautis, o nuo jos išsigydyti įvairiomis asmeninėmis pastangomis ir padedant aplinkiniams, ypač nuodėmklausiui.
Būdingas komplikuotos sąžinės bruožas yra nesugebėjimas priimti sprendimų (pvz., ar likti namuose su sergančiuoju, ar eiti į bažnyčią šv. Mišioms). Jos šaltinis – baimė daryti blogį, ir atrodo, kad ir poelgio atlikimas, ir jo neveikimas yra blogis. Tai iš tikrųjų yra vadinamasis sąžinė abejotina, bet pasireiškianti liguista būsena.
Plati sąžinė pasižymi perdėtu atlaidumu blogiui ir reaguoti tik į labai rimtus nusižengimus. Taigi ji nemato nuodėmės ten, kur ji yra, arba mano, kad ji nėra tokia didelė, kokia yra iš tikrųjų. Todėl tai yra nepaisymo blogiui, beatodairiško pasitikėjimo Dievo gailestingumu ir savanoriško atkaklumo priklausomybėse išraiška. Ekstremaliose situacijose žmonės tampa visiškai nejautrūs nuodėmei. Jis geria nedorybę kaip vandenį (žr. Jobo 15:16). Tokios sąžinės žmogus, skirtingai nei skrupulingos sąžinės žmogus, dažnai rimtai nusideda. Psalmininkas teisingai meldžia: „Apvalyk mane nuo tų [klaidų], kurios nuo manęs paslėptos“ (Ps 19, 13).
(užgrūdinta) sąžinė yra tam tikra forma, aukštesnis plačios sąžinės laipsnis. Tokios sąžinės žmogus taip pripranta prie nuodėmės, kad visiškai ją ignoruoja ir savo blogų veiksmų visai nelaiko nuodėmėmis.
Fariziejų sąžinė laikoma moralinio dviveidiškumo išraiška. Tas, kuris turi tokią sąžinę, nenaudoja vieno standarto, kad įvertintų veiksmų vertę. Viena vertus, jis daug dėmesio skiria išorei, bet, kita vertus, gali visiškai nekreipti dėmesio į net didelį blogį, jei tik niekas to nepastebi. Jis taip pat gali perdėti mažas pareigas, neįvertindamas didelių dalykų. Kaip sakė Kristus,Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį. (žr. Mt 23, 24). Jis prisipažįsta penktadienį užuodęs dešros kvapą, o tuo pačiu nutyli, kokią žalą nuolat daro kitam žmogui.
Sąžinė yra balsas, skelbiantis žmogui Dievo valią, todėl dažnas ir uolus proto kėlimas į Jį maldos metu gali padaryti žmogų vis jautresnį šiai valiai ir paklusti jai.
