– Šventasis Raštas mums sako, kad malda už mirusiuosius, Šventoji Komunija, Eucharistija, Šventosios atlaidų Mišios ir pasninkas – visa tai, kas padeda mirusiajam kelyje pas Dievą. Dievas leidžia pas mus ateiti mirusiems, nes mūsų malda jiems padeda .
– Dievas leidžia sieloms pasireikšti mirusiojo pasirodymas mūsų sapne gali būti maldos prašymas, padėsiantis jo sielai atsistoti prieš Dievą.
Vienoje gedulinių mišių prefacijoje už mirusiuosius meldžiamės žodžiais: „Tavo tikinčiųjų gyvenimas, Viešpatie, keičiasi, bet nesibaigia “. Tuo mes tikime.
Ir nors Senajame Testamente gyvenimo po mirties idėja dar buvo neaiški, su Kristumi ji įgavo labai specifinių bruožų, o Jis pats yra geriausias įrodymas, kad laikinoji mirtis nenutraukia ryšių tarp tų, kuriuos sieja meilė.
Na, tai Jėzus. Jis prisikėlė. O kaip tie, kurie mirė ir vis dar laukia prisikėlimo? Na, o mes tikime, kad žemėje gyvenantiems gali pasirodyti ne tik Kristus ir Marija, kūnu ir siela paimti į dangų, bet ir kiti šventieji (t.y. tiesiog išgelbėtieji).
Nėra jokios priežasties manyti, kad tokią galimybę turi tik tie, kuriuos oficialiai iškėlėme į altorių. Ir nėra teologinio pagrindo neigti, kad tie, kurie vis dar laukia patekimo į dangų, išgyvendami savo apsivalymą skaistykloje, taip pat gali turėti galimybę susisiekti su mumis.
Pirmieji susisiekia su mumis norėdami mums padėti, o antrieji dažniausiai prašo mūsų pagalbos . Kadangi mus visus sieja dvasiniai ryšiai (kurio „centrinis mazgas“ yra Prisikėlęs Viešpats), tarp mūsų visų galimas nuolatinis dvasinių dovanų mainai, tai yra tiesiog meilė.
Ar mirusieji gali ateiti sapnuose? Nėra jokios priežasties sakyti, kad jie negali. Biblijoje yra žinomi keli vadinamųjų pranašiškų sapnų pavyzdžiai, kai Dievas per sapnus ką nors daugiau ar mažiau aiškiai perdavė žmonėms. Pavyzdžiui, taip Dievas elgėsi su šv. Juozapu.
Atsižvelgdami į tai, kad kiekvieno žmogaus išganymas yra tas dalykas, kuriuo jis pirmiausia domisi, galime drąsiai manyti, kad kartais Jis leidžia mūsų mirusiesiems tokiu būdu mums „pranešti“.
Paslaptis tikriausiai slypi... laisvėje. Jei ateina mirusieji, jie ateina parodyti mums meilės (kai nori mums gero) arba jos prašyti (nes jei atgailauja skaistykloje, tai dėl meilės trūkumo – tokia yra kiekviena nuodėmė).
O meilės sąlyga yra laisvė. Todėl Dievas ir jie nestato mūsų prie sienos akivaizdžiais ženklais, kurie neliktų pasirinkimo, o daro tai subtiliau – palikdami vietos mūsų jautrumui ir laisvam apsisprendimui.
Taigi kaip sužinoti, ar mirusiam žmogui, iš tikrųjų kažko reikia? Kaip galiu būti tikras, kad šis įvykis man yra ženklas?
Ir tu turi būti tikras? Net jei tai tik jūsų „pernelyg jautri“ atmintis, nieko neatsitiks, jei padarysite ką nors gero mirusiems. Net jei šiam konkrečiam žmogui jūsų pagalbos nereikia, nes jis jau mėgaujasi dangumi, jūsų pastangos nenueis veltui.
Nes jokia meilė nėra švaistoma (nors čia mums kartais taip atrodo). Daugiausia Dievas jūsų dvasines gėrybes „perduos“ kitam mirusiam žmogui, kuriam vis dar reikia pagalbos.
Kaip aš galiu padėti mirusiems?
Yra keletas būdų. Pirmasis – aukoti už juos Eucharistiją . Pirma, todėl, kad Šventosios Mišios yra pati tobuliausia auka ir malda, kokią mes žinome.
Verta prisiminti tai patiems ir išmokyti to „ateities kartas“, kad ir mums vieną dieną ši patikimiausia pagalba būtų naudinga.
