Per amžius amen.
Noriu pasakyti labai tiesiai. Jei tikite Dievą, kurį tiki ir išpažįsta krikščionys, tai kviečiu išgyvendinti iš savo mąstysenos, kad Dievas BAUDŽIA. JIS MYLI, O NE BAUDŽIA. Yra du pasirinkimai, arba tiki, kad myli, arba Dievo nėra.
Geriau, kad Jis būtų....
Prieš keletą metų staigiai ir netikėtai netekau mamos. Jeigu paskelbtume balsavimą, kieno netektis skaudesnė, turbūt nugalėtumėte Jūs. Bet netekties klausimu organizuoti tokias rungtynes paprasčiausiai būtų absurdas.
Grįžkime prie esmės - kad Dievas myli. Kaip priimti žmogaus netektį, kaip Dievo meilę? ATSAKAU - DĖKOTI.
Kiekviena netektis yra savaip skaudi ir sakyti, kad kazkam skauda labiau, o kitam mažiau, Dievo akivaizdoje yra neteisinga. Jei tikime Dievu, kuris ištiesė rankas ant kryžiaus, kad visus mus savo meile apglėbtų, randame motyvą pradėti dėkoti ir suprasti, kad mes vieni kitiems nepriklausome. Esame tiesiog "lobiai" moliniuose induose.
Mamos mirties vakarą neprašiau nieko tik sakiau DIEVE, DUOK MAN RAMYBĘ.
Aš nesu pranašesnis nei tikėjimu, nei gyvenimo patirtimi. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad Dievas Jus myli. Ir jei Jūs dar vis toje dienoje prieš penkis mėnesius, kai žuvo Jūsų sūnus, tai dėl Dievo meilės leiskite Jam Jus iš jos išsivesti. Pradėkit dėkoti už sūnų. Kaip pati rašėte jis buvo geras, nuoširdus ir save saugantis vaikinas. Nuo to galite ir pradėti: DIEVE DĖKOJU, KAD MANO SŪNUS BUVO GERAS, NUOŠIRDUS IR SAUGOJO SAVE.
Likite Dievo paguodoj ir ramybėj.
