Aš esu tikinti ir saugau skaistumą iki santuokos, niekada net neturėjau jokio draugo ir dabar sutikau 6m vyresnį vyrą, kuris nėra tikintis ir nesupranta, kodėl reikėtų laukti iki vestuvių. Jis visaip bandė mane įkalbėti, bet aš nesutikau ir galiausiai mes išsiskyrėm. Jis yra vienas, nieko be manęs nesutiko daugiau, o aš negaliu jo pamiršti niekaip. Nemiegu, jau nuo pat pirmos dienos kai susipažinom rudeni...būna dienų kai atrodo tuoj išprotėsiu nuo visų tų minčių, o nuo skausmo širdis plyš...dar niekada gyvenime nesijaučiau taip gerai kaip šalia jo, jis labai švelnus ir rūpestingas, kai apkabindavo ar paimdavo už rankos, tai drugeliai po visą kūną lakstydavo. Bet jis nenori katės maiše, nes yra turėjęs santykius ir kai nelaidau jam manęs net pabučiuoti, suprato, kad nieko daugiau nebus ir nutarėm gražiuoji išsiskirti, nes lygiai taip pat man būtų sunku išgyventi jeigu nusidėčiau ir suartėčiau su juo. Aš kenčiau, tyliai, ramiai, maldoje kenčiau visą tą laiką nuo Kaldėdų kai išsiskyrėmė...manyje tiek skausmo, kad negaliu atrasti savyje jėgų net išpažinties nueiti Vėlykinės, nes visalaiką eidavau kas mėnesį... ir kas baisiausia kad dabar niekas nenori laukti iki vestuvių...sutikau daug vyrų ir nė vienas nesutinka laukti, nebent koks senbernis ūkininkas iš kaimo glūdumos džiaugtūsi gavęs į žmonas tikinčią, gerą, nekaltą mergelę, o joks išsilavinęs, protingas vyras nesutinka laukti. Gal dar koks jaunas studentas ir sutiktų, kaip sakoma galima dar jauną medį palenkti į vieną ar kitą pusę, bet subrendęs vyras nelaukia. Aš sutinku kad galiu tada likti senmergia, jeigu niekas manęs nelaukia, nes kaip Šv. Kazimieras sakė ,,geriau mirsiu, nei nusidėsiu". BET negaliu pamiršti to jausmo, jo šypsenos, ilgiuosi to rūpesčio, pokalbių, pasivaikščiojimų... ir visi aplinkiniai sako, kad aš kvaila su savo tokiais įsitikinimais, kad tik po santuokos, net mano mama, kuri tikinti ir ištekėjo skaisti (aišku buvo anie laikai, kai dar nekaltybė buvo pliusas, o ne minusas) sako, kad jeigu tikrai jį myliu, būti kartu ir mylėti vienas kitą ir kad tai nebus didelė nuodėmė jeigu su juo vėliau susituoksiu ir jis bus man vienintelis vyras gyvenime. Bet juk nesi garantuota, kad aš atsiduosiu jam ir ta katė maiše jam patiks ir ves. Juk jei neįtiksiu lovoje tai ir neves, o su tokia nuodėme negalėčiau toliau gyventi, viskas man sugriūtų...bet mama teisingai sako, kad jeigu jis lauktų iki vestuvių ir po jų netikčiau lovoje, tai būtų dar blogiau, nes taip ir jam sugadinčiau visą gyvenimą. Aš nebežinau ką daryti. Jeigu jis būtų kaip ir visi kiti, kurie nelaukia iki vestuvių, gyvenčiau sau toliau su Dievu maldoje, siekčiau savo tikslų, karjeros, o meilę išdalinčiau darbais visiem, BET dabar aš nieko negaliu...nieko nebenoriu, nekyla rankos nei darbuotis, nei kažko siekti, nei mokytis, nei kažką veikti ir bažnyčią apleidau jau paskutini mėnesį, nes taip eidavau į savaitę kelis kartus, kartais net kasdien, kas vakarą Šventraštį skaitydavau, o šitas mėnuo kai iš visų jaučiu spaudimą, kad paleidau davo antrą pusę ir kai pati negaliu miegoti, kai visur jį matau, kai noriu būti su juo, bet nenoriu nusidėti, nieko nebegaliu daryti, net valgyti nebenoriu... iš viso mano gyvenimo liko tik vakaro malda, kuri ir ta tik iš pareigos turbūt, nes širdis suspausta ir visada tik kabo klausimas ,,Dieve, kaip man elgtis, ką daryti? Ar tai tas mano mylimasis?" (aš meldžiausi kad sutikčiau išmintingą vyrą ir taip sutikau jį). Kodėl viskas taip sudėtingai? Jis visada sakydavo kad reikia ieškoti kompromisų, bet koks čia gali būti kompromisas? negaliu būti biški kalta, biški nekalta... Jis sutinka laukti, bet tik draugystės laikotarpy, o jau kai susižadėtume, norėtų daugiau... Atsiprašau, kad tiek daug prirašiau ir trukdau jūsų brangų laiką, bet aš jau nebegaliu. Tikrai labai sunku ir neturiu su kuo pasikalbėti, nes niekas, NIEKAS man nepritaria, kad taip padariau ir kad taip darau. Man taip sunku, kad viskas pasauly dabar taip tuščia, kad visi tik seksas, seksas... o man norisi sakyti mylėtis, o ne seksas...
