(C) KBK
[1582] Kaip Krikštas ir Sutvirtinimas, taip ir ši (Kunigystės) teisė dalyvauti Kristaus tarnystėje yra suteikiama kartą visam laikui. Kunigystės sakramentas irgi įspaudžia neišdildomą dvasinę žymę ir negali būti nei kartojamas, nei teikiamas laikinai.
[1583] Galiojančia tvarka įšventintas asmuo dėl svarbių motyvų gali būti atleistas nuo susijusių su šventimais įpareigojimų ir uždavinių, arba gali būti jam uždrausta juos atlikti, tačiau jis nebegali vėl tapti pasauliečiu tikrąja prasme, nes šventimų įspausta žymė lieka visam laikui. Šventimų dieną gautas pašaukimas ir pasiuntinybė yra neišdildomi.
[1584] Kadangi galutinai pats Kristus veikia ir išgano per įšventintąjį tarną, pastarojo nevertumas netrukdo Kristui veikti. Tai pabrėžia ir šv. Augustinas: „Išpuikusį tarną galima lyginti su velniu. Vis dėlto jis nesuteršia Kristaus dovanos; kas per jį teka, išlieka tyra; kas per jį vyksta, išlieka gryna ir patenka į derlingą dirvą [...]. Dvasinė sakramento galia yra panaši į šviesą; kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią, ji nesusitepa, pereidama per suteptus.“..
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N15E75.html