Question

Gal galėtumėte paaiškinti, kuo gali būti naudinga žodinė išpažintis, kuo ji geriau už, tarkim, tylią atgailą. Skaičiau, kad žodinė išpažintis kažkaip nuvalo sielą, bet ar visiems ir kaip pamatyti tą "nuvalymą"? Man atrodo, kad ją atliekame tik tam, kad turėtume daugiau kuo skirtis nuo protestantų ar kai kurių Rytų apeigų tradicijos krikščionių. Ar verta atlikinėti žodinę išpažintį tokiam, kuris nemato iš jos jokios naudos ir yra beveik tikras, kad gerai jos neatliks [jau vien dėl to, kad, kaip supratau, reikia bent jau sunkias nuodėmes skaičiuoti ir užsirašyti, nes ir šešis kartus kažką padarius, tikslaus skaičiaus ir po paros neatsimenu, kai neskaičiuoju, taigi neatsiminsiu nei po savaitės, nei po mėnesio}? Ar verta atlikti išpažintį, jei prieštaraujama kai kurioms Bažnyčios dogmoms ir neturima motyvacijos taisytis iš kai kurių nuodėmių. Į bažnyčią einu pakankamai dažnai, tik Komunijos neimu, o gal, kadangi, kaip girdėjau toks dalyvavimas Mišiose nepilnas, gal neverta iš viso eiti?

Answer 1

Jei koks nors dalyvavimas, malda ar maistas yra ir nepilnas, nepakankamas, vis tiek reikia dalyvauti, melstis ir valgyti, kiek įmanoma, tai vis geriau, negu nieko.

Asmeninė išpažintis:

yra ženklas, kad nuodėmių atleidimas iš Dievo ateina per žmogų ir Bažnyčią.

ženklas pačiam atgailaujančiam, kad nuodėmių atsisako, visiškai skirtingas ženklas nuo atsiprašymo maldoje, kuris taip pat naudingas ir vartotinas kiekvieną dieną ir dažniau.

Įgalina kunigo, o per jį - Bažnyčios bent minimalų dvasinį vadovavimą. Kunigas klausykloje skelbia Bažnyčios mokymą ir kalba jos vardu.

Kristus nuodėmių atleidimo galią suteikė Bažnyčiai (plg. Mt 16,19 ir 18,18), o Bažnyčia nustasto šio dalyko formą.