Gyvenime daug kentėjau. Dariau šitiek klaidų...Niekada nebuvau blogas,bedvasis žmogus, nuo vaikystės mėginau išgelbėti visas kenčiančias sielas, pradedant gyvūnėliu, kuriam reikia pagalbos, baigiant rasti teisybę ir padėti nuskriaustiems žmonėms. Bet...kančia visada mane mėgo...nelaimės niekada nepraeidavo pro šalį...su laiku pradėjau darytis šalta, abejinga, pikta ir kerštinga, Ėmiau nekęsti viso pasaulio, neužjausti kenčiančio, nusispjauti į pagalbos prašantį. Tapau egoiste.Dariau nuodėmes,vieną po kitos ir maniau, jog turiu teisę jas daryti, nes kodėl tada tiek kryželių gavau ant savo tokių gležnų pečių..Su laiku susirgau sunkia depresija, ėmiau žalotis(visas kūnas nusėtas randais nuo peiliukų rėžių), vartoti alkoholį, atlikau dvejus abortus,dvejus kartus mėginau ir nusižudyti. Galop atsisukau į juodąjį pasaulį, įnikau į pomirtinio pasaulio paieškas būtent per tamsos prizmę.Ko ieškojau - tą radau. Naudodama tuos pačius juodus ritualus prakeikiau visus savo skriaudėjus...Taip, o dabar...Jaučiuosi tiesiog tuščia. Kartais pravirkstu ir tose ašarose atrandu dar užsilikusią tą mažą , trokštančią padėti visam pasauliui mergaitę. Ir supratau vieną - noriu vėl ja būti. Noriu išsivalyti nuo visos juodumos, nusiplauti visą purvą.Tik vienai per sunku...Tik pradėjusi eiti gėrio keliu - vėl ir vėl grįžtu į tamsą. Ji mane laiko sukabinusi grandinėmis ir juokiasi iš mano bergždžių pastangų pabėgti.
Nežinau kur kreiptis pagalbos sielos gydymui...Medikamentai jos neišgydys, tik prislopins. Maldauju Dievo pagalbos, tik gal jis į mano pusę nė nebežiūri, o gal žiūri...tik nemoku į jį kreiptis.
Galbūt yra švarios gražios sielos kunigas, kuris galėtų padėti..nesmerkdamas, o tiesiog ištiesdamas ranką. Pagalbos, tik jos...Iššluoti sielą, nuvalyti murzinu krauju apvarvėjusias sienas..
