Tepadeda suvokti tai, ką klausiate Katalikų Bažnyčios Katekizmas
BŪTINOJI GINTIS
2263 Būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų arba tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis. „Savigynos gali būti du padariniai: savosios gyvybės išsaugojimas ir užpuoliko mirtis.“39 „Visiškai įmanoma atsirasti dviem vieno veiksmo padariniams, iš kurių pirmas yra norimas, antras – ne.“40
2264 Savęs paties meilė išlieka pagrindiniu dorovės dėsniu. Tad teisinga reikalauti pagarbos savo teisei gyventi. Kas gina savo gyvybę, nenusikalsta žmogžudyste, net jeigu yra priverstas smogti mirtiną smūgį užpuolikui:
Jeigu kas, gindamas savo gyvybę, pavartoja daugiau jėgos, negu reikia, tai yra neleistina. Bet jei jis pasipriešina smurtui saikingai, tokia savigyna leistina [...]. Kad būtų išganytas, žmogus neprivalo atsisakyti saikingos savigynos, idant išvengtų kito mirties, nes žmogui privalu labiau rūpintis savo, negu kito gyvybe.41
2265 Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kuris yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrosios gerovės gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėti visuomenės vadovai turi teisę net imtis ginklo atremti gyventojų, už kuriuos jie yra atsakingi, užpuolikus.
2266 Valstybės pastangos užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems žmogaus teises ir pagrindines piliečių bendrabūvio taisykles, atitinka reikalavimą išsaugoti bendrąją gerovę. Teisėta civilinė valdžia turi teisę ir pareigą bausti nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis. Pirmaeilis bausmės tikslas yra atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką. Kai nusikaltėlis tą bausmę priima noriai, ji įgyja atlyginamąją vertę. Pagaliau bausmės tikslas yra ne tik išsaugoti viešąją tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą, bet ir gydyti: ji turi, kiek įmanoma, padėti nusikaltėliui pasitaisyti.
2267 Nusikaltėliui, kurio tapatybė ir atsakomybė yra nustatytos su visišku tikrumu, tradicinis Bažnyčios mokymas leidžia taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko.
Jei žmonėms nuo upžuoliko apginti ir jų saugumui užtikrinti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo imtis būtent jų, kadangi jos geriau atitinka konkrečias bendrosios gerovės sąlygas ir labiau dera žmogaus orumui.
Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikaltėlius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina numarinti nusikaltėlį, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna“42.