Klausimas
Labai dėkoju Jums už atvirą atsakymą...
Pasinaudojau Jūsų patarimu ir neskubėdamas perskaičiau gautą Katekizmo nuorodą. Prireikė kažkiek laiko..
Manau, kad radau atsakymą į klausimą dėl sekmadienio ir šabo:)
Prašau Jūsų, gal surasite laiko peržiūrėti viską ir parašyti, ar tai, kas žemiau išdėstyta atitinka katalikų bažnyčios mokymą.
a) Šabas po Velykų nenustojo šventumo! Šabas visada buvo, yra ir bus Viešpaties palaiminta ir pašventinta septintoji diena (šeštadienis), nes..
po Jėzaus Kristaus prisikėlimo buvo padaryta daug stebuklų, šventieji matė regėjimus ir sapnus, tačiau aš nežinau tokio paskelbto ir patvirtinto regėjimo, ar sapno, nei angelo atneštos žinios, nei bažnyčios hierarchų aiškaus liudijimo Šventojoje Dvasioje, kad būtų aiškiai ir tiesiai paskelbta visam pasauliui žinia, jog šabo šventumo nebėra. Tokio dalyko žmonėms nepasakė ir Pats Jėzus Kristus.
Iš katekizmo 2173p matosi, kad ne vieną kartą Jėzus griovė nusistovėjusį žydų suvokimą apie šabą, tačiau n i e k a d a dienos šventumui nenusikalto!
Šabo suvokimą vainikuojantis sakinys: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; 28 taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“. (Mk 2, 28) taip pat nepasako, kad šabas nustoja Viešpaties jam duoto šventumo. Jėzus, pats būdamas žydų tautos atstovas, žodžiu ir darbais mokė tautiečius suvokti šabą naujai - šabo dieną darė gerą ir gydė žmones, tačiau niekada šabo dienos šventumui nenusikalto, nekritikavo liturgijos ir šios dienos šventumo nepanaikino!
Katekizmo 2174p. Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena krikščionims tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena žodžiai: „..krikščionims tapo..“ dar kartą patvirtina, kad pats Jėzus Kristus nebuvo įsakęs žmonėms švęsti, ilsėtis ir linksmintis Jo prisikėlimo dieną. Ji tapo tokia nuo pirmųjų krikščionių laikų, kuomet Šventosios Dvasios vedami jie rinkdavosi anksti rytais jos švęsti, vėliau išaugusi į tradiciją, galiausiai įtvirtinta per bažnyčios įsakus.
b) 2175p. sakinys, man tapęs iššūkiu: „..Kristaus Velykomis sekmadienis atbaigia dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve..“
Galbūt taip norima pasakyti, kad šabo šventumas persikėlė (buvo perkeltas) į sekmadienį!!!?
Jeigu taip, tai žodžiai: „sekmadienis atbaigia dvasinę žydų šabo tiesą“ reiškia, kad sekmadienyje baigiasi šabo šventumas. Tarytum nuo Velykų įvykio sekmadienis tampa pašventinta diena, o šabas tampa tokia pat paprasta diena kaip ir kitos likusios. Lyg švęstas vanduo iš šabo indo perpilamas į sekmadienio indą. Tarytum savaitės bėgime šeštadienis, kuris visada gaudavęs iš Dievo šventą estafetės lazdelę ir Dievui ją sugrąžindamas, vieną kartą ir visiems laikams šią estafetę perdavė sekmadieniui ir nuo to laiko pats tos lazdelės iš Dievo nebegauna, tapdamas eiline savaitės diena...
Jeigu Dievo palaiminimas ir pašventinimas pasiliko sekmadienyje, tai nejaugi tik sekmadienyje? O kas atsitiko šabo šventumui? Ar šabo diena vis dar pašventinta Viešpaties? Ar gal abi šios dienos, ir šabas, ir sekmadienis dabar šventos?
Atsakymą gavau, kuomet kažkelintą kartą skaitydamas tą patį Katekizmo 2175 punktą, atradau jame sakinio dalį: „<..> ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve“. Ir tada supratau, kad įvykus Velykų slėpiniui, krikščionims iš karto buvo atverta amžinojo poilsio Dieve galimybė! Amžinasis poilsis Dieve reiškia ne tik poilsį pas Dievą amžinybėje, bet ir poilsį Dieve čia ir dabar, poilsį Dievo artume, reiškia ir Dievo šventume kiekvieną dieną!!! :). Amžinasis poilsis – tai reiškia visada trunkantis ne tik laiko begalybėje, bet ir esantis dabar, šiandien, kasdien.
Todėl nuo pat PRISIKĖLIMO dienos sekmadienio šventumo estafetė perėjo ne kam kitam, o pirmadieniui! tada –antradieniui, toliau trečiadieniui ir taip visoms dienoms paeiliui įskaitant šabo dieną, ir taip toliau, septynių dienų ritme pirmyn... iki šios dienos, nes visos dienos po Velykų įvykio turi amžinojo poilsio Dieve žinią, šventumo žinią !!!. :) Velykų žinia skelbiama per visas dienas, tad amžinąjį poilsį Dieve ir Jo šventume mes turime kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo Jo prisikėlimo dienos!
Nuo PRISIKĖLIMO dienos visos savaitės dienos įgavo šventumo, amžinojo poilsio Dieve, Dievo Karalystės artumo ženklą. Todėl visos dienos savo šventumu tapo lygios, tačiau sekmadienis yra visų dienų pirmoji, ji švenčiama ypatingai, prisimenant ir skelbiant įvykį, kuris žmogui gyvybiškai pats svarbiausias ir brangiausias pasaulyje – Prisikėlimo slėpinį.
Kiekviena diena, net ir būnant sunkiausiuose varguose iš tikrųjų tampa atilsio diena žmogui, tikinčiam į Jėzų Kristų! Krikščionis, suvokdamas amžinojo poilsio Dieve žinią, su džiugesiu gali eiti per visas savaitės dienas, įskaitant ir šabą bei sekmadienį, bet sekmadienį – mažąsias Velykas turi švęsti išskirtinai.
Šabo atbaigimą sekmadienyje suprantu kaip šabo ir sekmadienio kaip lygaus su lygiu susitikimą Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventume. Po Velykų šios dvi dienos, o su jomis ir kitos savaitės dienos tapo vienodai šventos ir sutartinai skelbia apie žmogaus amžinąjį poilsį Dieve, apie Dievo Karalystės artumą.
c) Šabas niekada nepraras savo šventumo. Žydai neklysta švęsdami šabą!
Galima suprasti kaip sunku žydų tautai atpažinti ir priimti Viešpaties Sūnų. Tautai, kurią pats Viešpats už rankos vedė per istoriją tūkstančius metų, kuri tiesiai iš Viešpaties gavo šabą ir kitus nuostatus įaugusius jai į kraują. Tikiu, kad gailestingasis Viešpats ir toliau laimina šią tautą, ir maloniai priima jos šabo šventimą.
Manau žydui būtų paprasta ir lengva nebešvęsti šabo, o švęsti sekmadienį, jeigu priėmęs Viešpaties Sūnų į savo širdį, jis suvoktų visų savaitės dienų vienodą šventumą! Juk kas gali būti gražiau už į krikščionybę atsivertųsį žydą!
d) krikščionims nėra tikslo švęsti šabą, nes jie švenčia sekmadienį – žmogaus išlaisvinimo iš mirties dieną, Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo dieną, tą dieną, kuri dėl paties Prisikėlimo slėpinio tapo tokia pati pašventinta kaip ir šabo diena, o per ją pašventintos tapo ir visos kitos savaitės dienos! Nes visos dienos, kartu su šabu ir sekmadieniu neša žmogaus amžinojo poilsio Dieve žinią, Dievo Karalystės artumo, šventumo žinią – mes gyvename, judame, esame ir ilsimės prisikėlusiame ir gyvajame Kristuje!
Krikščioniui nėra prasmės švęsti šabą, nes jeigu žydams poilsis Dieve ir Dievo karalystės artumas ateina tik per šabą, tai krikščionims poilsis Dieve ir Dievo karalystės artumas yra apreikštas kiekvieną savaitės dieną ir išskirtinai pagerbiamas sekmadienį..
Katekizmo 2175 tik nesupratau vieno:
„Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo sekanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus.“
Švęsti pagal šabo nuostatus, reiškia jais vadovautis! Tai reiškia švęsti sekmadienį lygiai taip kaip žydai švenčia šabą ... .
Sekmadienį nesivadovaujame šabo nuostatais nei dėl elgesio, nei dėl darbų kurių negalima dirbti, nei dėl valgio, nei rūbų dėvėjimo ar daiktų naudojimo..
Vienintelis šabą ir sekmadienį vienijantis ir tuo pačiu juos vieną nuo kito atskiriantis pagrindas yra išsilaisvinimas, krikščionims tai išsilaisvinimas iš mirties, žydams – iš vergijos.
Krikščionių poilsio sekmadienį suvokimas tik labai iš tolo panašus į žydų poilsio šabo dieną, suvokimą...
Taigi, iki 2175 punkto šabas, už 2175 punkto – šabas, sekmadienis ir visos savaitės dienos kartu :). Šiame Katekizmo 2175 punkte katalikų bažnyčia aprašo šabo, sekmadienio ir visų savaitės dienų apsikabinimą:).
Labai atsiprašau, jei mano komentarai papiktins, todėl labai lauksiu Jūsų atsakymo ir pastabų.
Garbė Jėzui Kristui!
