Siela - pagal Aristotelį yra 3-jų rūšių: vegetatyvinė (ją turi augalai), juslinė (ją turi gyvūnai) ir mąstančioji (ją turi žmonės). Tai yra gyvybės principas augalijoje, gyvūnijoje ir žmonijoje. Kuomet mes kalbame apie žmogų - su kūnu kaip ir viskas aišku: tai kaip dabar aiškiau suprasti lietuviškus "sielos" ir "dvasios" terminus, kadangi KBK, kuomet kalba apie žmogaus pomirtinį gyvenimą, pateikia atsakymus kas vyksta su žmogaus "siela", kitoje vietoje pateikia kitą terminą "dvasinė siela"? Logiškai mąstant mirštant kūnui, dvasia atsiskiria nuo kūno, o sielos (gyvybės principo) tiesiog nelieka, nes kūne nelieka gyvybės. O dvasia "keliauja" į "Paskutinį Teismą". Šventajame Rašte skaitome, kad Kristus mirdamas "atidavė dvasią". Lenkų kalboje yra tris terminai: ciało (kūnas), duch (siela) ir dusza (dvasia). Ir lenkų Šventajame Rašte rašo, kad mirdamas Kristus (pl. wyzionął ducha) verčiant būtų "iškvepė sielą".
Ar galėtumėt plačiau pakomentuoti pgl. lietuvių terminologiją šiuos skirtumus, KBK sąvokų vartojimą ir dar... palieskite "vėlės" sąvoką.